Kur slapstosi Gebelsas?

Šią sparnuotą nacistinės Vokietijos švietimo ir propagandos ministro frazę žinojau seniai, bet vis laukiau. Gal dar ne laikas, gal dar anksti ja tvoti į kaktą visuomenei ir jos pasirinktam politiniam elitui? Gal vis dėlto mes dar ne tokie? Ir tik kai per visus TV kanalus išvydau aplūžusį kūdikio vežimėlį šalia dar Kalėdų sniegu pasidabinusio šulinio, kuriame ką tik du mažamečius vaikus paskandino tėvas, suvokiau: JAU! Mes JAU tokie. Mus JAU „padarė“!

Kai savinieka virsta savinaika

Ir tik kai visi ėmė gvoltu šaukti „gelbėkime Lietuvą, virš jos dangus griūva“, atsitokėjau. Palauk, tariau sau, taigi visame pasaulyje šiandien dangus griūva. O ypač Europoje, šiandien galutinai susipainiojusioje tarp amžinųjų vertybių ir dvasinio progreso iššūkių.

Sakote, virš Lietuvos dangus griūva labiausiai? O gal mums taip tik atrodo, kai su šia painiava, šiuo Gebelso grasinimu, jau tapusiu gyva realybe, susiduri čia pat, savo Tėvynėje, tau žymiai labiau skauda? O kodėl turėtų skaudėti labiau - juk mes tą Tėvynę taip koneveikiame, taip niekiname, o svarbiausia, taip nieko, taip nieko nedarome, kad ji būtų kitokia... Tai kas čia nuostabaus, kad dangus griūva, o vis labiau auganti mūsų savinieka virsta savinaika.

Ir visai nesvarbu, kokias renkamės saviniekos formas. Keikiame Lietuvą, atsisėdę prie ispaniško brendžio taurelės „Stikliuose“, ar tą patį darome gerdami odekoloną prie šiukšlių konteinerio, kurio „auditą“ ką tik atlikome. Arba, pavyzdžiui, beveik per visus lietuviškų televizijų kanalus ne informuojame apie dar vieną Lietuvą ištikusią nelaimę, o kaip Kalėdų dovaną padėję ant lėkštutės paauksuotais krašteliais kasdien iškilmingai įteikiame būtent tokios dovanos ištroškusiam mūsų piliečiui. O prieš pranešdami jam apie tai 3-4 kartus anonsuojame šį „džiaugsmą“, kad tauta žinotų, kurią valandą reikia būti prie televizoriaus ir tą Kalėdų dovaną „priimti“. Arba negailestingai voliojame Tėvynę, jos nepriklausomybę, pačią tautą interneto publikacijas komentuojančiųjų purve.

Ir visai nesvarbu, kokias renkamės savinaikos formas. Bėgame kaip patrakę iš Lietuvos ar kišame galvas į kilpas. Ir taip greitai bėgame, ir taip greitai griebiamės kilpos ar kitokių savižudybės formų ir priemonių, taip sėkmingai skandiname save alkoholyje, kad pagal rezultatus, mūsų pasiektus šiose „savinaikos sporto“ šakose, mes pirmieji pasaulyje. Prieš juos blanksta net mūsų krepšininkų laimėjimai.

Tai ar ne todėl Lietuvoje mūsų vis mažiau ir mažiau? Tai ar ne todėl mumyse, tuose, kurie dar užsilikome čia, vis mažiau ir mažiau Lietuvos?

Pasiklydę tarp priežasčių ir pasekmių

Ir ko čia mes dabar plaukus raunamės dėl tragedijos viename Saviečių kaimo šuliny? Ar įvyko kas nors nauja, negirdėta, neregėta. Tik šulinio, ko gero, dar nebuvo. Prieš 9 metus tokia Alma B. savo du sūnus ne iš karto sumetė į Kražantės upę. Prieš tai juos pasmaugė.

Ar pernai nebuvo Kražių skerdynių, kai 12 kartų už smurtą, vagystes ir žmogžudystę jau teistasis per kelias lapkričio pradžios dienas nužudė keturias moteris. Tik todėl, kad jam verkiant reikėjo pinigų alkoholiui.

O tragedija, įvykusi Elektrėnuose 1997 metais? Buvo pavasaris. Du vyrai nužudė tris ir vieną moterį - du nušovė, kitus du užbadė ar papjovė peiliu. Už ką? Už du atimtus šampano butelius. Beje, iki gyvos galvos kalėti nuteistas vienas žudikų praėjusį rugsėjį kalėjime sukūrė šeimą. Vedė moterį, irgi nuteistą kalėti iki gyvos galvos, - tą pačią Almą B., pasmaugusią du savo sūnus ir įmetusią į Kražantę... Tiesiog kraują stingdantis finalas.

Niekada nemaniau, kad kada nors leisiu sau tokius skaudžius dalykus priminti skaitytojui. Mane privertė. Sausio 13-oji privertė. Vienu metu visa rašanti, kalbanti ir rodanti žiniasklaida, minėdama mūsų Pergalės 25-metį, mums priminė, kas dėjosi Lietuvoje 1991-ųjų sausį, ir tuo pat metu teikė mums vis naujas tragedijos Saviečių kaime, prie šulinio ir šuliny, detales. Tarsi pats Dievas taip būtų sugretinęs šiuos du įvykius, kad prieš mūsų akis vienu metu atsistotų dvi tokios nepanašios viena į kitą Lietuvos. Ir dvi tautos, dvi visuomenės - irgi visai nepanašios. Ir patys negalime patikėti, kad anuos mus nuo šių mūsų skiria tik 25 metai. Ir šias abi valstybes. Ir tautas. Ir visuomenes. Tik 25.

Matyt, ponas Dievas, leidęs mums save pamatyti šiuose dviejuose veidrodžiuose, tikėjosi, kad krūptelėsime. O gal net atsikvošėsime. Kur tau. Krūptelėjome, bet neatsikvošėjome. Kokių tik siūlymų paleidome ir tebeleidžiame į viešąją erdvę. Ir vaikų teises dar labiau saugančią naują instituciją steigti, ir alkoholio pardavimą riboti, ir nedelsiant skurdą mažinti, o socialinių darbuotojų skaičių didinti. Ir mirties bausmę grąžinti! Net randasi sumanymų šulinius užkalti, užversti žemėmis. Kaip čia dar niekam nešovė galvon upių tėkmę pakeisti. Kad per Lietuvą upės netekėtų. Kad jos aplenktų mūsų valstybę. Kad neliktų kur skandintis ir skandinti. Arba uždrausti motinoms naujagimius žindyti. Kad nuo mažumės neįprastų gerti...

Bet ar tada, 1991-aisiais, vaikų teises saugančių institucijų buvo daugiau? O alkoholis buvo mažiau prieinamas? O socialinio skurdo ką tik atkurtoje ir ekonominių blokadų nukankintoje valstybėje buvo nepalyginamai daugiau nei dabar. Užtat nebuvo dvasinio skurdo - mes tada buvome „milijonieriai“. Ir nežinojome, ką reiškia „socialinis darbuotojas“.

Tada mus traiškė svetimi tankai. Dabar mus traiško girtų policininkų vairuojami automobiliai. Kada labiau skauda? Visada mažiau skauda, kai traiško svetimi. Juolab tada tai buvo mūsų laisvės kaina. Dabar paklauskime savęs: tai už ką mokame girtų policininkų sutraiškytais vyrais, moterimis. Ir vaikais taip pat. Tik nesakykime, kad tai irgi mūsų laisvės kaina. Mes mokame už savo dvasinį skurdą. O kaltiname generolus, komisarus, ministrus - po kiekvienos didesnės tragedijos jie atstatydinami arba atsistatydina. Ir kuo aukštesnes pareigas einantis krenta, tuo greičiau tauta tampa užganėdinta ir laukia naujo saldaus kąsnio. Bet juk tai irgi to paties dvasinio skurdo pasekmė. Kaip ir alkoholizmas - tik pasekmė. Kaip ir žudymai ir savižudybės. Kaip ir gimdymai ne iš meilės, o pašalpoms gauti. Kaip neretais atvejais net ir socialinis skurdas yra mūsų dvasinio skurdo rezultatas. Kaip ir visos mūsų didžiosios nelaimės ir tragedijos.

P.S. Atleiskite, mieli skaitytojai, kad nesuradau Gebelso, kuris mūsų visuomenės didžiumą padarė tokią, kokią padaryti ir žadėjo. Aš jaučiu, kas jis ir kur slepiasi, tik kol kas bijau suklysti. Tad prašau Jūsų: parašykite man (jaunas.kauzonas@gmail.com) arba paskambinkite (8 600 35650), arba kai šis rašinys pasirodys „Respublikos“ interneto puslapyje, prie savo komentaro palikite savo telefoną ar el. adresą - ir mes kartu pabandysime ieškoti to prakeikto Gebelso. O paskui aš parašysiu, kaip mes ieškojome, kaip suradome ir kaip jį dienos švieson už ausų ištempėme.