Kurią naktį bus pašalinta P.Cvirkos skulptūra?

Rašytojai tarpusavyje diskutuoja daugeliu Lietuvai aktualių temų, bet ne visada yra linkę prabilti viešai. Tačiau šį kartą valdyba nusprendė garsiai pareikšti savo nuomonę ir kreipėsi į Vilniaus merą Remigijų Šimašių. Juk viešosios Vilniaus erdvės rūpi kiekvienam blaiviai mąstančiam miesto gyventojui. Visų mūsų pilietinė pareiga nesitaikstyti su būrelio žmonių priimamais nerimą keliančiais sprendimais. Savivaldybės konservatorių frakcijos narė Kamilė Šeraitė į klausimą, ar yra kokių idėjų, kas turėtų būti Cvirkos vietoje, atsakė: „Ne, kol kas apsiribota parko sutvarkymu ir paminklo nukėlimu“. Kas slypi už vicemero žodžių, kad skveras bus „sutvarkytas ir pritaikytas moderniai visuomenei“? Dar viena „moderniai visuomenei“ pritaikyta stiklinė dėžutė? Požeminė automobilių stovėjimo aikštelė?

Raštą išsiuntėme gegužės 24 dieną. Pusantro mėnesio negavę atsakymo, nutarėme surengti diskusiją „Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis?“ Juk Cvirkos skvero „pertvarkymas“ - tik vienas iš daugelio abejones keliančių savivaldybės projektų. Scenarijus išbandytas: kaip ta erdvė atrodys ateityje - jau bus kitų valdininkų problema, o dabartinė miesto taryba skuba susitvarkyti taip, kaip jai reikia, kaip kažkam svarbiam, matyt, yra pažadėjusi. Savivaldybės atstovė, Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė iš renginio išėjo net neišklausiusi visų pasisakymų ir nedalyvavo po pertraukos vykusioje diskusijoje. Išėjo ir kiti jos nuomonę palaikantys žmonės - vyriausiasis Vilniaus miesto architektas Mindaugas Pakalnis ir istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas. Galbūt valstybės tarnautojai griežtai laikosi savo darbo grafiko ir po 17 val. skuba į namus. O gal iš tikrųjų nematė reikalo diskutuoti su menotyrininkėmis, literatūrologais, dailininkais ir rašytojais puikiai žinodami, kad jau priimtas sprendimas: Petro Cvirkos skulptūra bus pašalinta. Šiąnakt, o gal kurią nors kitą tamsesnę naktį.

Mūsų raštuose nėra pykčio, tik susirūpinimas ir siūlymai, kaip galima būtų spręsti iškilusią problemą. Valdyba išreiškė nuomonę, kad apskritai nereikėtų griauti epochą atspindinčių paminklų, kad tokius svarbius sprendimus galima priimti tik po nuodugnių viešų diskusijų ir ne tik išklausius visuomenės, menotyrininkų nuomonę, bet ir išgirdus! Juk griaudami sovietmečio paminklus neišbrauksime dramatiškų Lietuvos praeities puslapių, priešingai - apie juos reikia kalbėti, ir skveras su P.Cvirkos paminklu, tapusiu, pvz., kalbančia skulptūra, galėtų būti vieta, kurioje vyktų istorijos pamokos. Tegul tai bus pasakojimas apie dramatišką asmenybę, P.Cvirką - puikų rašytoją, bet ir kolaborantą, apie į sovietinio režimo pinkles įkliuvusius tautiečius, kuriems atrodė, kad jų kairiąsias idėjas gali įgyvendinti sovietinė sistema. Daugelis, tarp jų ir Cvirka, vėliau suprato klydę, tačiau ne visi spėjo rasti patogiausią išeitį - pasitraukti į Vakarus, kaip Vincas Krėvė-Mickevičius. Likę Lietuvoje - A.Venclova, Liudas Gira, Salomėja Nėris ir kiti to meto rašytojai - atidavė didesnę ar mažesnę duoklę okupacinei valdžiai. Pokaris jiems, kaip ir kitiems intelektualams, buvo sunkus išbandymas, nes visų pirma į juos, o ne į eilinius žmones, taikėsi KGB. P.Cvirkai šis išbandymas pasibaigė gana greitai ir tragiškai - vos spėjo sulaukti 38 metų ir jau buvo tų pačių sovietų nunuodytas. Ar visa tai reikia nutylėti?

O gal reikėtų pažvelgti į savo tėvus ir senelius - kaip jie elgėsi sovietmečio laikais, ar uoliai netarnavo režimui, ypač tie - įsitaisę geruose postuose? Ir ne kelerius metus, kaip Cvirka, miręs 1947 metais, o ištisus dešimtmečius patogiai gyveno apsigobę šiltais komunistų partijos kailiniais. Kitas klausimas: kodėl dabar nutylimas L.Giros vardas? Jeigu „švarinamas“ Vilnius nuo kolaborantų, tai ne tik nukelkite L.Giros paminkliuką, bet ir keiskite gatvės pavadinimą. Tačiau nesinori to daryti, nes joje gyvenantiems ir verslą turintiems savivaldybė turėtų padengti nuostolius. Vadinasi, šito Stalino saulės vežėjo „nepastebėkime“. Čia norėčiau pacituoti neseniai perskaitytas lenkų poeto, eseisto Adamo Zagajevskio mintis: „Tam, kad gyventum laisvėje, reikia gyventi tiesoje. Tiesa yra ten, kur yra drąsa, drąsa matyti ir kalbėti. Ten, kur yra universalizmo drąsa, o ne ten, kur yra veidrodis laisvai suvokiamos istorijos, iš kurios pusiau atsitiktinai (bet ir kaip ciniškų propagandinių operacijų pasekmė) iškyla keisti personažai ir formacijos, tokios kaip Švento Kryžiaus brigada. (...) gyvenimui šiandien gresia ir tai, ką kai kurie manipuliatoriai vadina „istorine politika“, tai yra sąmoningas „gėdos pedagogikos“ atsisakymas. Vadinamoji gėdos pedagogika juk yra tiesiog sąžiningas požiūris į savo praeitį. Atsisakyti sąžiningumo, kartais skaudaus, reiškia sutikti su melo pedagogika. Ir gėdytis derėtų to, o ne drąsaus požiūrio į istoriją.“ (Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila).

Bendravimo su savivaldybe nėra. Lig šiol niekas nieko mums neatsakė. Bet mes vis tiek beldžiamės į savivaldybės duris ir turime viltį būti išgirsti: parašėme kitą raštą pateikdami pasiūlymą, kaip būtų galima įamžinti poetės Juditos Vaičiūnaitės atminimą Vilniaus senamiestyje. Nes turbūt ne pats geriausias sprendimas per laukus ir sodus dulkantį žvyrkeliuką Panerių seniūnijoje pavadinti senamiestį apdainavusios poetės vardu. J.Vaičiūnaitės gatvė turėtų būti tik senamiestyje. Taip pat jau seniausiai reikėjo pakabinti atminimo lentą ant namo Vokiečių gatvėje, kur ilgus metus gyveno poetė. Beje, kaip ir kitiems, tame name gyvenusiems rašytojams.

Manome, kad kur kas protingiau pinigus, numatytus P.Cvirkos paminklo griovimui, skirti J.Vaičiūnaitės atminimo įamžinimui.

Galime pasiūlyti prisidėti ir dar prie vieno projekto: skulptūros poetui Sigitui Gedai kūrimo. Petro Repšio projektas seniausiai parengtas, Rašytojų sąjunga kiek galėjo, tiek pagelbėjo - jau nupirktas ir parengtas akmuo, dabar jame reikia iškalti tai, ką dailininkas yra suprojektavęs, bet negauname tam lėšų. Štai kur savivaldybė galėtų prasmingai pasireikšti ir, esu tikra, sulauktų vilniečių pritarimo.