Lietuvai reikia naujo nacionalinio kelio

Keblu racionaliai paaiškinti Vilniuje kilusias batalijas, per tą dviejų savaičių laikotarpį, kuomet Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius su žmona buvo išvykę atostogauti.

Gan taiklų vaizdą, savotiškai atitinkantį šią istoriją, pasitelkdamas ironiją kažkada yra nupiešęs poetas Marcelijus Martinaitis, vienoje savo baladžių: „pabudo rytą Kukutis/ ir mato – jis pats/ guli šalia negyvas. (...) Galvoja Kukutis:/kaip gražiai viskas vyksta...“

Kalbant rimtai, susidaro įspūdis, jog jau kuris laikas mūsų politikos erdvė yra virtusi tam tikru didžiųjų interesų susidūrimo ir jų raiškos poligonu.

Čia išbandomi įvairūs šiuolaikinių geopolitinių kovų būdai ir propagandos metodai, manipuliacijų visuomenės nuomone technologijos.

Vidaus politikoje įnirtingai keliama sumaištis. Viešajame diskurse darosi sunku atskirti informacijos ir dezinformacijos srautus.

Tauta nūnai plakama korupcijos rimbu. Akivaizdu, jog pirmiausia būtina visuomenėje panaikinti prielaidas atsirasti šešėlinei veiklai, kurti antikorupcijos  kultūrą, gydyti visuomenę  nuo ligų, kurias ji yra paveldėjusi iš sovietinės praeities laikotarpio ar yra užsikrėtusi įvairiai mutuojančiais dabarties „virusais“. Tačiau nejau šiuo atveju reikėtų taikyti viešą egzekuciją „miesto aikštėje“?

Ar gali produktyviai dirbti ministerijos, žinybos, parlamento komitetai ir kitos institucijos, kada ore tvyro, perfrazuojant garsiojo ispanų siurealisto Salvador‘o Dali drobės pavadinimą “Pilietinio karo nuojauta ”(1936)?  Ar ne čia slypi tikrosios priežastys daugelio valstybės reformų fasadiškumo, kuomet esminių sprendimų siekiama išvengti?

Privalome siekti aukščiausių standartų visose valstybės  viešojo gyvenimo srityse. Deja, tikroji kova su korupcija mūsuose jau senokai yra pakeista į parodomąją.

Teisėsaugos institucijos šiuo atveju  veikia tik kaip integralus politinės kovos instrumentas.

Neseniai šią temą plačiau jau esu apžvelgęs. Manau, jog parlamentas jau turėjo pradėti specialų tyrimą ir išsiaiškinti visus manipuliavimo teisėtvarka, piktnaudžiavimo žvalgybine informacija ir slaptų pažymų panaudojimo politiniais tikslais atvejus bei įvardyti pagrindinius šių procesų dalyvius ir užsakovus.

Kita vertus, ar buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl didžiulį rezonansą ir rimtas socialines pasekmes visuomenėje sukėlusių skandalų energetikoje, bankininkystėje ar viešųjų pirkimų srityje?

Kodėl dirbtinai keliama visuomenės politinė temperatūra? Galima tik numanyti, kokių tikslų Lietuvoje siekiama totaliai griaunant visuomenės pasitikėjimą politinėmis partijomis ir valstybėje veikiančia politine sistema.

Reikėtų aiškiai pasakyti, jog tiek šalies viduje, tiek išorėje yra pakankamai suinteresuotųjų subjektų neleisti, jog būsimieji Seimo rinkimai sustiprintų tas politines jėgas, kurios aiškiai laikosi nacionalinių prioritetų ir krikščioniškosios pasaulėžiūros krypties valstybės politikoje.

Ilgainiui dabartinės valdančiosios koalicijos diskreditacija dar labiau stiprės, bandant viską suvesti ir pateisinti būsimųjų parlamento rinkimų kampanijos kovomis.

Šiame kontekste opozicijos inicijuota viešųjų ryšių akcija, pavadinta neeiline parlamento sesija buvo skirta būtent eskaluoti žiniasklaidoje nepasitikėjimo vyriausybės nariais temą.

Kas tampo už virvelių visas mūsų politinio teatro marionetes?

Jau tapo akivaizdu, jog daugelis globalistinių tendencijų turi savo vietinius atitikmenis. Susidaro įspūdis, jog Lietuvoje pilnu tempu, bet kokia kaina siekiama dirbtinai suformuoti dominuojančią liberalistinę sąmonę, proteguoti šiai ideologijai palankias politines grupuotes.

Šiuolaikinę Europą krečia naujos savo tapatybės suvokimo drugys. Kokia gali būti tautų Europos ateitis be lietuvių, lenkų, vengrų, čekų tautų?

Tai turime suvokti visų pirma mes patys - čia gyvenantys lietuviai. Esu tikras, jog mums reikia burtis į tokią nacionalinę bendruomenę, kuri nepabūgtų pasipriešinti plūstančiai globalizacijos bangai.

Europos Sąjungą šiandien drasko pasaulinio masto migracijos problema, ir, deja, tenka pripažinti, kad Briuselis niekaip nesugeba suformuluoti aiškios, vieningos ir solidarios politikos suvaldant šią humanitarinę katastrofą.

Tai reiškia, jog Europos Sąjunga kol kas neturi efektyvių politikos instrumentų. Veikiau priešingai, pakurstytos federalistų ambicijos gali įvelti visą tautų Europą į sumaišties ir neapibrėžtumo santykius.

Pirmiausia čia Lietuvoje turime užkardyti įtakas, kuriomis bando manipuliuoti Briuselio federalistai ir jų vietiniai patikėtiniai oportunistai.

Būtent šiame kontekste visuomenė turėtų plėtoti dialogą su su katalikų, protestantų bei stačiatikių bendruomenėmis ir iškelti sau naujus prioritetus bei uždavinius.

Šiandien Lietuvai reikia naujo nacionalinio kelio, kuriame matau modernų tautiškumą, sąžiningą, dorą bei laimingą visuomenę, puoselėjančią moralines vertybes ir atvirumą pasaulio pažangai.