Šią savaitę, gegužės 15 d., sukaks 100 metų, kai darbą Kaune, Laikinojoje sostinėje, pradėjo Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas.
Savo reikšme ir šlove 1920 m. Steigiamajam Seimui tegali prilygti 1990 m. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, kuris taip pat paneigė svetimųjų primestą nupolitintą Tautos sampratą, atskyrusią ją nuo valstybingumo idėjos. Ir 1920 m., ir 1990 m. Tauta, kaip suverenas, pareiškė savo teisę ir valią turėti nepriklausomą valstybę.
Ta suvereno valia buvo pareikšta ir ginklu, 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovose, masiškai stojant į Lietuvos savanorius ir stulbinamu 1920 m. balandžio 14- 16 d. vykusių rinkimų į Steigiamąjį Seimą rinkėjų aktyvumu - balsavo 90 proc. Lietuvos žmonių. Tokio rekordo laisvuose demokratiškuose rinkimuose veikiausiai neįmanoma pakartoti. 1990 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rinkimuose dalyvavo 70 proc. piliečių, o naujųjų laikų rinkėjų aktyvumo rekordas buvo pasiektas rinkimuose į 1992 m. Seimą (77 proc.). Nūnai rinkimuose į parlamentą vidutiniškai dalyvauja apie 50 proc. rinkėjų, su kelių procentų svyravimu į vieną ar kitą pusę.
Steigiamasis Seimas įkūnijo Lietuvos valstybės jaunystę ir veržlumą, kūrybinę energiją (trečdalis jo narių buvo jaunesni nei 30 metų).
Jau pirmą Steigiamojo Seimo dieną vienu balsu buvo priimta istorinė 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija, kuri skelbė pasauliui, kad „proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką“.
Mat Lietuvos Taryba, išrinkta 1917 m. Lietuvių konferencijoje Vilniuje, vis dėlto nevykdė ir neturėjo valdžios, buvo visuomeninė institucija. Todėl, Mykolo Riomerio žodžiais, Lietuvos Tarybai paskelbus Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą, valstybė „dar nebuvo išėjusi iš idėjų pasaulio“. Žodį (valstybės idėją) kūnu ir pavertė Steigiamasis Seimas, vainikavęs ir užbaigęs pirmąjį valstybės kūrimo (steigimo) etapą. Ir sykiu pradėjo naujųjų laikų lietuviškos parlamentinės demokratijos istoriją.
Konstitucionalistas profesorius Mindaugas Maksimaitis pabrėžia, jog Vasario 16-osios akto nuorodą, kad atkuriama valstybė bus tvarkoma demokratiniais pamatais, Steigiamojo Seimo gegužės 15 d. Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija „maksimaliai sukonkretina, nustatydama konkrečią atkurtos valstybės valdymo formą - demokratinę respubliką. Ši trumpa ir kategoriška nuostata reiškė vieną svarbiausių išeities taškų tolesnėje konstitucinėje Lietuvos raidoje“.
Lito įvedimas, Žemės reformos įstatymas - ilgai būtų galima vardinti Steigiamojo Seimo didžiuosius darbus. Ir, žinoma, 1922 m. Konstitucija, pasak M.Riomerio, įtvirtinusi „kontinentinį prancūziško tipo parlamentarizmą, su polinkiu į „seimokratiją.“ Žymus išeivijos teisininkas, Amerikos universitetų profesorius Konstantinas Račkauskas (1905-1972) tokią „perdėm demokratiško veido ir turinio“ Konstituciją pavadino „racionaliu, filosofiškai pagrįstu ir logišku šedevru“. Anot profesoriaus, „Konstituciją priėmusi Lietuva, teisinės santvarkos prasme atsistojusi moderniškųjų demokratijų eilėje.“ K.Račkausko nuomone, tokia demokratinė santvarka dėl vidinių ir išorinių sąlygų gal buvo net per ankstyva.
O ir pats Steigiamasis Seimas tuometėje Europoje buvo moderniausia atstovaujamos demokratijos institucija, simbolizavusi visų Lietuvos luomų, sluoksnių ir tautų sambūvį. Greta profesorių, kunigų, mokytojų, teisininkų, gydytojų, agronomų, aukštų karininkų parlamente posėdžiavo vos pradžios mokyklą lankę ūkininkai, amatininkai, staliai, račiai, siuvėjai. Taip pat - tautinių mažumų atstovai, tarp jų - Marijampolės vyriausiasis rabinas Abromas Popelis, tokie garsūs pasaulinio masto sionistai kaip M.Soloveičikas, Š.Rozenbaumas, S.Landau, uoliai gynę Lietuvos interesus tarptautiniuose forumuose ir tarpvalstybinėse derybose. Anuomet pasaulio parlamentuose didelė egzotika ir retenybė buvo moterys - Steigiamajame Seime posėdžiavo jau penkios lietuvės.
Vasario 16-osios aktas ir jį papildžiusi Steigiamojo Seimo gegužės 15 d. Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija, kaip rašo M.Maksimaitis, tapo „ne tik XX a. antrajame dešimtmetyje atkurtos Lietuvos valstybės teisiniu pagrindu; su abiem šiais dokumentais siejamas ir to paties amžiaus pabaigoje atkurto valstybingumo teisinis, istorinis tęstinumas: „1990 m. Kovo 11 d. akte dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimo jie abu įvardijami nenustojusiais teisinės galios ir likusiais Lietuvos valstybės konstituciniu pamatu“.
Šį gelminį Steigiamojo Seimo ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo ryšį įamžino Kovo 11-osios signataro Bronislovo Lubio iniciatyva ir lėšomis 2012 m. išleistas puikus dvigubas albumas „Lietuvos Respublikos Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimo nariai. Glaustos biografijos“, sudarytas iš fotografinio 1924 m. Seimo kanceliarijos parengto leidinio „Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais“, pridūrus Kovo 11-osios akto signatarų glaustas biografijas ir nuotraukas. Šis albumas, kuriuo išreikšta pagarba abiejų Seimų nariams, įvykdžiusiems istorinė misiją - išvaduoti Lietuvą iš svetimų vergėjų ir atkurti valstybę, buvo padovanotas Lietuvos mokykloms.
Steigiamasis ir Atkuriamasis Seimas - dvi lietuviško parlamentarizmo aukštumos, kurios atrodo dar labiau nutolusios ir sunkiau pasiekiamos, žvelgiant iš dabartinio Seimo žemumų.