9 nuotr.Šis reiškinys turi du stambius aspektus. Pirmas - tai skurdas ir didžiulė socialinė atskirtis. Antras - elementaraus teisingumo nebuvimas.
Nors iš aukščiausių tribūnų, vienas su kitu lenktyniaudami, buvę ir esami vadovai nuolat skelbia, kad gyvename demokratinėje teisinėje valstybėje, esame ES ir NATO nariai, tačiau galą su galu vos besuduriančiam Lietuvos gyventojui tai skamba kaip dirginanti mantra, nes jis, kiek besistengtų, iš skurdo liūno taip ir nepajėgia išbristi.
Per Nepriklausomybės metą susikūrė net ne dvi, o visos trys Lietuvos. Pirmąją sudaro apie 45 proc. šalies gyventojų: tai - pensininkai ir minimalų ar jam artimą atlyginimą gaunantys asmenys. Antroji Lietuva būtų vidurinioji klasė su jos lietuviškaisiais ypatumais. Tai - žmonės, turintys geriau nei vidutiniškai apmokamą samdomą darbą, smulkūs verslininkai ir nemaža dalis valstybės tarnautojų. Jų skiriamasis bruožas, kad jie yra paėmę ir daugiausia paskolų. Jų sąlyginė gerovė priklauso nuo galimybės turėti pastovias pajamas, nes, jas praradę, jie greitai nukrenta į žemumas, tampa skurdžiais. Todėl yra išsiugdę lojalumą sistemai, yra jai ištikimi ir meldžiasi, kad tik ji nepasikeistų. Ir trečioji Lietuva - pati mažiausioji. Tai - ne daugiau kaip 10-15 proc. gyventojų, kuriuos sudaro stambūs verslininkai, dalis korupcijos nevengiančių politikų ir aukšto rango pareigūnai. Tai turėtų būti valstybės elitas, deja, pagal savo turtų kilmę ir elgesį su darbuotojais bei tai, kaip jie sprendžia bendrus valstybės reikalus, juos labiau tiktų priskirti prie feodalų luomo, o ne prie šalies valstybininkų gerąja šio žodžio prasme. Jeigu dėl jų kam ir buvo kokių nors abejonių, tai pandemijos krizė ir aptariamo luomo elgesys tas abejones net ir didžiausiems optimistams išsklaidė.
Suprantama, čia pateikiamas Lietuvos gyventojų suskirstymas į tris Lietuvas yra sąlyginis, nes tarp jų nuolat vyksta kaita. Tačiau vienas dalykas, mano įsitikinimu, yra neginčytinas: jau keli dešimtmečiai didžiulė šalies gyventojų grupė balansuoja ant skurdo ribos arba jau gyvena skurde, ir ta grupė yra didžiausia. Apie tai ne kartą mums aiškiai pasakė ir Europos Komisija, vis primenanti, kad mūsų valstybė su šiuo reiškiniu nekovoja pakankamai. Tai patvirtina ir „Eurostato“ rodikliai, pagal kuriuos Lietuva priskiriama prie didžiausios socialinės atskirties šalių, o atlyginimų dydžiu sugeba aplenkti nebent Bulgariją su Rumunija. O tuo metu mūsų turtingieji, kuriuos žiniasklaida paslaugiai tituluoja ,,elitu“, dar turi įžūlumo skųstis, kad didinami atlyginimai ar keliais eurais padidintos pensijos jiems yra nepakeliama našta.
Nors Lietuvoje mokesčiai patys mažiausi ES, dalis dar ir sugeba juos apeiti ir bet kokia kaina pasipelnyti. O čia lygiagrečiai žingsniuoja ir antra socialinės nelygybės pusė. Tai - elementaraus teisingumo nebuvimas vėlgi labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Juk net paprasčiausią pareiškimą teismui būtina surašyti pagal specialius reikalavimus - Ezopo, t.y. teisininkų kalba, o to paprastas žmogus nemoka ir turi samdytis advokatą, kurio valandinis įkainis yra ne mažesnis, nei 100 eurų.
O jei norite teisinės pagalbos, kol ją gausite, vėlgi pereisite kryžiaus kelius. Be to, jūsų teisėtų reikalavimų niekas nesiskubins tenkinti, nes didelė tikimybė, kad jūsų problemos sprendimas priklausys nuo kyšius imančio teisėjo. STT vadovybės paskelbta tyrimo informacija tik patvirtina viešai žinomą taisyklę, kad bent 2/3 teisėsaugos pareigūnų, tarp jų ir teisėjų, yra korumpuoti.
Mano giliu įsitikinimu, ši neteisybė ir atvedė prie didžiulės priverstinės emigracijos, o tie, kas lieka čia, yra priversti tenkintis mažais legaliais uždarbiais ir kitomis neteisingumo apraiškomis - tokiomis, kaip skurdas, tapimas skolininku nuo jaunystės (paskolos studijomis) ir pan.
Tačiau dabartinė valdančioji dauguma, nors ir ne visuomet drąsiai, neretai - klupdama, vis dėlto brėžė šalies kursą skurdo ir socialinės atskirties mažinimo kryptimi.
Tačiau turbūt ne vienam protaujančiam šalies piliečiui kyla logiškas klausimas: kodėl konservatoriai, liberalai ir net G.Palucko (teisto už kyšio paėmimą perkant Vilniaus savivaldybei žiurkių nuodus) vadovaujami socialdemokratai vieningai puola valdančiuosius? Atsakymas labai aiškus: jie atstovauja ne tiems skurdžiausiems ir socialiai nuskriaustiems bei skriaudžiamiems valstybės piliečiams. Jie visi, melsdamiesi laisvajai rinkai, atstovauja Lietuvos turtuoliams ir negali elgtis kitaip. O jei kuris ir sumanytų išklysti iš kelio, šito jam neleistų už nugarų stovintys oligarchai - tikrieji jų šeimininkai. Todėl tokios sąvokos, kaip atjauta, solidarumas, pasak jų atstovo, Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko (gaunančio apie 12000 eurų atlyginimą), yra „ne šio pasaulio dimensija“. Kaip, beje, ir moralė, kuri taikytina visiems, bet ne jų klanui.
Pastebėkite, kaip puolami tie, kas tik pajudina konservatorių A.Kubiliaus, A.Sekmoko ar jiems prijaučiančio R.Masiulio Lietuvai padarytą žalą, statant SGD terminalą, kur akivaizdžiai matosi tiesiog neįtikėtinas lėšų švaistymas. Prisidengiant energetinės nepriklausomybės lozungu, už SGD laivo-terminalo nuomą į ofšorinę kompaniją, net neaišku kam, bus sumokėta per 720 milijonų eurų - už tai būtų galima nupirkti tris tokius laivus arba už trečdalį šios sumos kad ir Būtingėje pastatyti stacionarų terminalą ant kranto. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie stambią, dar iki galo neįvardytą, aferą ,,Lietuvos geležinkeliuose“, keliančią grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, ir kitus panašius pavyzdžius.
Panašiai reaguojama ir į tai, kas nutiko TS-LKD vedliui G.Landsbergiui. Šis politikas labai mėgsta moralizuoti kitus, bet jo pačio šeima Vilniuje įsigijo 1,5 milijono vertės žemės sklypą už 1 eurą. Ir ką? Girdėjote, kad jį kas nors būtų už tai puolęs taip, kaip kitus, vykdęs tyrimą? Vienintelė A.Širinskienė pabandė, bet buvo apšaukta taip, lyg pati būtų kalta. Ką jau bekalbėti apie faktinę TS-LKD lyderę I.Šimonytę, kuri Lietuvos valstybės skolą, būdama finansų ministre, ne tik padvigubino, bet dar ir papildomai padarė 1,9 milijardo eurų žalą, skolindamasi ne už 1,5 proc., o už 9,5 proc. O kaip jie vieningai puola tikrai reikalingą šaliai iniciatyvą, valstybinio banko kūrimo idėją. Jo būtinybę supranta ir remia LR prezidentas G.Nausėda, pats dirbęs banke. Juk pradėjus skirstyti valstybės paramą verslui, nukentėjusiam per pandemiją, būtent bankai šią priemonę pradėjo ciniškai blokuoti, keldami perteklinius reikalavimus. Juk tik du Švedijos bankai - ,,Swedbank“ ir SEB - užima Lietuvoje 80 proc. šalies finansų rinkos ir praktiškai yra monopolistai. Be to, nutylima, kad grubiai yra pamintas labai svarbus mūsų saugumui, Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuris griežtai draudžia kurios nors šalies dominavimą viename ekonomikos sektoriuje. Ir viskas čia tvarkoje, jie jau ruošiasi valdyti valstybę nuo šio rudens.
Tai girdint nenorom į galvą ateina kruvinojo diktatoriaus J.Stalino frazė: ,,Nesvarbu, kaip kas balsuoja, svarbu, kaip skaičiuoja balsus“. Kito būdo jiems laimėti aš nematau. Arba jie tiesiog mus laiko kvailiais.
Taip, ne viską padarė ir ši valdančioji dauguma, bet ji bent jau nenuskriaudė savo piliečių. Priešingai, spręsdama įsisenėjusias socialines problemas, bandė pagerinti jų gyvenimą. O ypač objektyviai apie šią valdžią įmanoma spręsti iš to, kaip ji tvarkėsi pandemijos metu. Taip kad skeptikams siūlyčiau neskubėti šios valdžios ,,nurašyti“. Juk yra gera lietuviška patarlė: ,,Devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk“.
