1 nuotr.Jau daug kalbėta, kad pagal Postdamo konferencijos (1945 liepa) susitarimu nustatytas pokarines Vokietijos sienas, Rytų Prūsijos šiaurinė dalis atiteko Sovietų Sąjungai administravimo funkcijai vykdyti, tolesniam Rytų Prūsijos statuso nustatymui turėjo būti surengta taikos konferencija, kuri dėl Šaltojo karo buvo atidėta 45 metams.
Po Vokietijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare 1945 m. gegužės mėn., ir Potsdamo taikos konferencijos Rytų Prūsija buvo padalinta tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos ir siena nustatyta pagal šalių dvišalį susitarimą. Sovietų Sąjunga kontroliavo šiaurinę dalį, kur įėjo ir Konigsberg'o (Karaliaučius) miestas.
Pasak istorikų nors lietuvių delegacija buvo atvykusi į Potsdamą su Mažosios Lietuvos dokumentais, bet jai konferencijoje dalyvauti neleido.
Kartais klaidingai teigiama, kad 1990 m. rugsėjo 12 d. pasirašyta sutartis dėl galutinio susitarimo dėl Vokietijos ir jos suvienijimo arba sutartis "Du plius keturi" panaikino pokarinio Potsdamo susitarimo galiojimą. O 1990 m. kai ši sutartis buvo ruošiama, Lietuva, nors jau tada atstačiusi Nepriklausomybę (kovo 11 d.) ir nutraukusi visus ryšius su Sovietų Sąjunga, jokių prašymų dėl Mažosios Lietuvos grąžinimo nepateikė. Tad istorija tuo baigiasi.
Bet remiantis Jungtinių Tautų teisiniu išaiškinimu, jei sutartis pasirašoma nepasibaigus susitarimo galiojimui, susitarimas galioja iki jo galiojimo pabaigos, tai yra sutarties pasirašymas automatiškai nedaro galiojančio susitarimo negaliojančiu. Sutartis dėl Vokietijos susivienijimo nenaikina Potsdamo taikos susitarimo dėl Rytų Prūsijos nuostatų. JAV iki šiol nepripažįsta de jure Rusijos teises į Karaliaučiau sritį (Kaliningradas).
Todėl reikia sušaukti numatytą susitarime taikos konferenciją tarp Vokietijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Rusijos, dalyvaujant Lietuvai. Ten turėtų spręstis tolesnis šiaurinės Rytų Prūsijos dalies likimas.
Dabartinė Lietuvos istorijos naratyva ir taip turėtų keistis, nes vėl gi, jeigu remtis JAV prezidento Roosvelt'o žodiniu susitarimu su Stalinu, kad pasibaigus Antram pasauliniam karui, Lietuvai turėjo būti suteikta teisė spręsti savo likimą referendumu, nors berods jis neprieštaravo, kad Baltijos šalys liktų Sovietų Sąjungos įtakos sferoje.
Bet tokia proga atsirado tik 1991 m. vasario 17 d. referendumo metu, kur 90 proc. piliečių (dalyvavo 84 proc.) balsavo už tai, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika".
Atskirai turi būti nagrinėjama, kodėl tokia galimybė nebuvo suteikta po karo. Pasikeitė JAV prezidentas, vadovaujama Stalino Sovietų Sąjunga elgėsi agresyviai ir kitose centrinės Europos šalyse buvo pastatyti vadovauti jam palankus žmonės. Lietuvos Prezidentas A.Smetona žuvo, kiti valstybės veikėjai užsienyje buvo išblaškyti ir neturėjo reikiamos informacijos. Bet net, jei būtų pavykę atkurti tik komunistų valdomą Lietuvos valstybę, tikriausiai būtų išvengta tremčių, partizaninių kovų, kur žuvo daug šviesių Lietuvos asmenybių. Jų stoka jaučiama ir šiandien.
Dabar galima paklausti Santaros, VLIK'o veikėjų gyvenusių JAV ar jie žinojo apie tokią galimybę, ar kreipėsi į JAV vadovus prašydami surengti Nepriklausomybės referendumą. Ir beje, kas tada priminė prezidentui Roosvelt'ui Lietuvos bylą.
Tenka įdėti nemažai pastangų, norint pajudinti Karaliaučiaus administravimo istoriją, dauguma Europos Sąjungos valstybių vadovų apie ją net nežinojo. O iš Lietuvos vadovų nesigirdi pasisakymų apie šiuos svarbius valstybės likimui įvykius, vietoj to kasami grioviai "Suvalkų koridoriuje".
