1 nuotr.Praėjusią savaitę Vilniaus savivaldybės „viešieji ryšiai“ paskelbė: „Paminklas dr. Jonui Basanavičiui bus statomas aikštėje priešais Filharmoniją“.
Sprendė ir nusprendė, nors Vyriausybės patvirtintoje Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programoje atsakingų už paminklą grupėje yra ne mažiau įtakingi veikėjai - Kultūros ministerija, Nacionalinis Lietuvos muziejus ir Vyriausybės kanceliarija.
Tiesa, tekste nuostata statyti paminklą aikštėje, kurios nėra (ten - automobilių stovėjimo aikštelė), kiek suminkštinama ir pateikiama kaip galutinė savivaldybės pozicija: „Atsižvelgus į estetinę, socialinę, ekonominę vertes ir galimybes suspėti laiku pastatyti paminklą, pasiūlyta tinkamiausia vieta“. Tai 9 arai tarp žinomo restorano ir Nacionalinės filharmonijos. Vietoj 92 arų Kontantino Sirvydo skvere šalia Prancūzijos ambasados ir Signatarų namų.
Stengtasi sudaryti įspūdį, kad vieta paminklui buvo renkama visuomenei dalyvaujant (tolerantiškai). Buvo sušaukta vieša diskusija, į kurią pakviesti garbingi, turintys autoritetingą nuomonę kultūros žinovai, specialistai.
Buvo pakviestas net mokslų daktaras istorikas Česlovas Laurinavičius, kuris paaiškino susirinkusiems J.Basanavičiaus vaidmenį Lietuvos istorijoje. Jis aiškiai ir suprantamai išdėstė, kuo J.Basanavičius yra didis - jis ne tik lietuvybės žadintojas, nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, bet ir asmenybė, suformulavusi esminius nacionalinės valstybės principus.
Jis - tūkstantmečio, o ne šimtmečio figūra.
Garbingi žmonės, turintys autoritetingą nuomonę, tai žinojo. Tie, kuriems 9 arai pasirodė „tinkamiausia vieta“ J.Basanavičiaus paminklui, matyt, nesužinojo to ir po uždegančio istoriko pasisakymo. Maža to, apsimelavo teigdami, kad „dauguma viešoje diskusijoje pasisakiusių palaikė idėją statyti paminklą aikštėje priešais filharmoniją“.
Atvirkščiai, kultūros žmonės viešoje diskusijoje daugiau palaikė K.Sirvydo skverą, tiesa, kai kurie siūlydami tarpinį - erdvės priešais skverą - variantą. Už vietą automobilių aikštelės vietoje pasisakė vos vienas kitas. Nes statyti paminklą vienai didžiausių nacionalinių figūrų tarp restorano ir filharmonijos, kur vyrauja religiniai kontekstai, kur vyko ne tik Didysis Vilniaus Seimas, bet ir kur Kapsukas paskelbė tarybų valdžią, kur laikui bėgant neliks šiandien svarbiausios koncertų salės (tokie planai vis darosi aktualesni), - paminklas po kiek laiko, ko gero, atrodytų nustumtas nuošalėn ir paliktas vargetų, laukiančių išmaldos prie Aušros vartų, eilėje...
Ir kaip po šitokios savivaldybės pozicijos pamiršti kalbas apie neva planuojamas prabangių namų statybas K.Sirvydo skvere, nors meras ir tvirtina paliksiąs jį miestiečiams ir suvenyrų pardavėjams.
Architektas Augis Gučas yra sakęs, kad nereikia Lietuvai Laisvės paminklo, nes juos statosi tik aborigenų tautos, kurios kitų valstybių sudėtyje civilizavosi ir atėjus progai išsikovojo laisvę; Lietuva juk pati sukūrusi savo valstybę.
Nereikia sostinėje paminklo ir Jonui Basanavičiui, nes vietos jam, regis, čia neatsiranda, o paminklas bet kur, kad tik greičiau, kad patogiau, kad už dyką; o aukojimas padorumo ir garbės išties primena aborigenų elgesį, kurie už blizgančius popierėlius ateiviams po kojų klojo natūralius kailius ir kitas gėrybes.
Galbūt užaugs karta, kuri įsisąmonins, kad J.Basanavičius - ne tik tautosakininkas, daktaras, „Aušros“ steigėjas, Vasario 16-osios Akto signataras, bet ir žmogus, pakeitęs Lietuvos istoriją.
Sovietinis žmogus tai suprato ir nebodamas visur esančios saugumo akies kasmet uždegdavo žvakelę prie jo kapo. O posovietinis šiuo atžvilgiu yra menkesnis - jis linkęs melstis kitokiems dievams.
