2 nuotr.Pradžiai - subtilus priminimas. Skirtas tiems, kurie 1989-1990-ųjų Lietuvos žmones vis dar pravardžiuoja sovietikais, įkyriais pensininkais, verksniais, o gal net vatnikais. Nemokančiais anglų kalbos ir bijančiais naudotis elektronine bankininkyste. Subtiliai primenu, jog prieš 35-erius metus Lietuvos Nepriklausomybę iškovojo, atkūrė būtent dabartiniai pensininkai ar beveik pensininkai.
Nes, kaip bebūtų keista, jie irgi kadaise buvo jauni.
Ir dar keisčiau, kad tie spaliukai-Lenino anūkai, pionieriai, komjaunuoliai, komunistai ar šiaip "kaimas", nemokėję angliškai, o Egipto piramidę tik žurnale „Mokslas ir gyvenimas" matę, sugebėjo atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Sugebėjo ją atkurti (plėšte išplėšti!) visiškai nesinaudodami kompiuteriais, internetu. Be „TikToko", „Instagramo", be viešųjų ryšių specialistų bei gyvenimo guru konsultacijų ir net be mobiliųjų telefonų.
Namui griūnant
Nėra žmonių kartos, kuri neturėtų savų išbandymų, iššūkių. Tačiau sutikite - vienoks iššūkis, kai tu svarstai, ar verta pereiti į kitą darbą ar pakeisti 60-ąją lytį į 72-ąją. Ir visai kitoks iššūkis, kai tu, 30-40-metis, prieš 35 metus pereini į kitą valstybę ir kitą santvarką - politinę, ekonominę ir t.t. Kai staiga sugriūna ankstesnės santvarkos „namas", labai tikėtina, kad žmones sužeis, užkliudys koks nors griūnantis to „namo" plytgalis ar stogo čerpė. Ir į kitos santvarkos „namą" įžengsi bent šiek tiek sužalotas. Kai kurie buvo sužaloti ir mirtinai. Vieni tiesiogine prasme, o kai kas, neatlaikęs praradimų, numirė dvasiškai.
Todėl niekas negalvokite, kad mums tada, prieš 35-erius metus buvo labai lengva. Kad įskriejome į atkurtąją Lietuvos valstybę visiškai laimingi, euforiški, be jokios baimės. Bet, kaip bebūtų keista, nors tuo metu dar nebuvo vos ne ant kiekvieno kampo psichologų, gyvenimo guru ir t.t. kabinetų, mūsų 1989-1990-ųjų karta viską ištvėrė pati. Taip pat ir nežinią, nuostabą, nusivylimą, kai mūsų atkurtos valstybės kažkodėl (?!) neskubėjo pripažinti nei JAV, nei esą visi labai kilnūs ir draugiški Vakarai. Beveik metus, iškentę ekonominę blokadą, patyrę 1991 m. sausio 13-ąją, kantriai laukėme, kol mus pagaliau pripažino pirmoji užsienio valstybė. Tai įvyko tik 1991 m. vasario 11-ją. Mus pripažino Islandija. Pagaliau! Prasiveržėme! Taip nuoširdžiai apsidžiaugėme, kad Kaune, K.Baršausko gatvės sankryžoje, toje vietoje, kur anksčiau stovėjo tankas, kauniečiai pastatė Islandijai baltą koplytstulpį ir apsodino gėlėmis. O vienas Kauno apvažiavimų pavadintas Islandijos plentu.
Vis dar ja tikint
Todėl nepatariu šaipytis iš dabartinių pensininkų. Jie buvo net įžūliai drąsūs, kupini vilties ir dėkingi. Už kiekvieną gerą žodį. Jie, jų dauguma, kaip bebūtų keista, buvo idealistai. Iš idealizmo dimensijos. Todėl atlaikė ir pirmąsias valstybę užgriuvusių nelaimių porcijas. Banditizmą, įmonių, bankų griūtį, nedarbą ir t.t. Jie kadaise turėjo garbės sužaisti „kompiuterinį" žaidimą „Susigrąžink savo Lietuvą". Ir, nors nebuvome „Žvaigždžių karų" herojai, Lietuva sugrįžo.
Na, šiek tiek kitokia. Nes bijau, jog trečdalis laukė „smetoniškos", o ji sugrįžo su ančiuko lūpomis. Ir dažnai vaikštinėjanti ant podiumo, kur mums, ne elitiniams, nėra vietos. Na, ir kas? Kai labai ko nors lauki, sunku konstatuoti, jog laukiama viešnia atvyko gerokai kitokia. Bet galime skaičiuoti minusus, vardinti pralaimėjusius arba skaičiuoti pliusus. Tai yra laimėtojus. Tarpukario Lietuvai buvo lemta atsilaikyti tik du dešimtmečius. Mes jau įpusėjome ketvirtą dešimtmetį.
Tad šia prasme visi esame laimėtojai. Tiesa, dauguma mūsų taip ir liko gyventi tarybiniuose daugiabučiuose, skaičiuodami pensijas. Tačiau ar koks nors tarybinis milicininkas, medikas ar inžinierius-statybininkas pasvajodavo, jog kada nors taps milijonieriumi? Geriausiu atveju galėjo pasistatyti ne prekybos tinklą, ne stiklainių ar vėjo jėgainių parką, o namą kolektyviniame sode ar priemiestyje. Ir drebėti, kad kas nors neapskųstų, jog namas ar šiltnamis - per didelis.
Mūsų vaikai ir anūkai keliauja po Ispaniją, Graikiją, pasiekia Tailandą ar Pietų Ameriką. Meilės miestas Paryžius naudojamas sužadėtuvėms, o Pietų Prancūzijos pilys - vestuvių puotoms. Dauguma mūsų yra lankęsi Egipte ar Turkijoje. Lėktuvai visada skrenda pilni. Viso to nepastebėti, neigti - tai tyčia vaizduoti aklus.
Taip, mes esame išvarginti biurokratijos, nesibaigiančių sveikatos, mokslo ir t.t. reformų, neteisybės ir nepagarbos žmogui. Esame išvarginti gąsdinimų apie karus bei gripus. Bet vis vien, nors ir labai skaudu pensininkui, kai iš jo, atkūrusio Nepriklausomybę, dabar tyčiojasi biurokratai, vilkintys per ankštais kostiumais, ar įtakotukės su ančiuko lūpomis, visada verta prisiminti, kas mes iš tikrųjų esame.
O mes esame visiems „ančiukams" Nepriklausomybę dovanojusi karta. Nepalaužtųjų, neišsigandusių karta. Su Kovo 11-ąja!
