Jeilio universiteto (JAV) profesoriui, rašytojui, publicistui Tomui Venclovai suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.
Ar profesoriaus neištiks dusulio priepuolis? Ar Sokrato balsu neužriks: „Aš dūstu!“ Mat jau ne kartą girdėjome, kaip iš Lietuvos pabėgęs veikėjas, lakstydamas po pasaulį, vis dūsta ir dūsta nuo Lietuvos tautinio provincialumo, sodietiško mąstymo, nuo demo kulto ir uždarumo. Kaip mes apimti valstybės nepriklausomybės fetišizmo, kokie mes primityvūs ir nereflektuojantys.
Ar profesorius apsidžiaugs, jei garbės piliečio vardą jam suteiks primityviu išvadintas gimtasis kraštas? Sprendžiant iš T.Venclovos retorikos, tūnantis apsitvėręs tvoromis. Nė karto nepasisvečiavęs užsieniuose. Tūnantis tik savo parapijoje. Na, tiesiog primityvi indėnų gentelė. Tik iš lėktuvo nufotografuota Amazonės džiunglėse. Galų gale, būkime gailestingi. Kokią teisę mes turime žmogui sukelti dusulio priepuolius? Tegul laksto po pasaulį laimingas. Skleidžia gerąją naujieną, kad tauta, kuriai ir pats tarsi priklausė, yra tik laisvo pasirinkimo reikalas. Kaip paprasta, pagalvojau, gal iš tikrųjų sokratiška? Tarkime, šiuo metu vyksta konfliktai tarp Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos. Na, ir kaip tą konfliktą taikiai išspręsti? Labai paprastai. Tegul pietų korėjiečiai laisvai pasirenka kitą tautybę. Gausesnę ir įtakingesnę Šiaurės Korėjai. Pvz., pasiskelbia, kad nuo šiol yra kinų tautybės. O Afganistano puštūnai, tadžikai, uzbekai, azarai tegul pasiskelbia anglais, vokiečiais, danais, lietuviais. Įvykdo tą nedelstiną laisvo pasirinkimo reikalą. Ir ramu bus T.Venclovos pasaulyje. Niekas negrasins bombomis. O šiaip pirmadienį iš ryto esi danas, pirmadienį po pietų prancūzas, o per vakarienę jau norvegas. Tik reikėtų pasirinkti kuo turtingesnę tautybę. Mąstyti pragmatiškai. Tautybę priderinti prie valiutos kurso. Pririšti prie sunkiai devalvuojamos valiutos. Ar grūdų, aukso, naftos kainų pasaulio biržose.
Sokratas duso ne nuo taurės nuodų, bet nuo žmonių kvailybės. Todėl, kad nebuvo žmonių suprastas. Buvo pasmerktas. Ta proga prisiminkime kadaise nuskambėjusią TV laidą, kurioje T.Venclova juodino poetą Justiną Marcinkevičių įtarimais kolaboravus su KGB. Ir kaip „įrodymas“ buvo pateikta Just.Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“. Ir kas po šios niekingos laidos iš tikrųjų tapo Sokratu? T.Venclova ar Just.Marcinkevičius? Kuris tyliai iškentė savo buvusių pažįstamų, bendraamžių literatų kvailybę. Nepavadino garsiai niekšybe. Ir sokratiškai išgėrė šią taurę.
Kvailybė nebūtinai yra Lietuvoje. Ji gali kleketuodama lakstyti po pasaulį. Vis sukti ir sukti aplink Lietuvą ratais. Tarsi nuolat nepatenkintas kranklys. Lietuva kartais susieja lietuvius keisčiausiais pančiais. Bet vis vien nepaleidžia. Nes kritikuoti, neigti, baisėtis mūsų netaisyklingu, „sodietišku“, „primityviu“ vystymusi taip pat yra pančiai. O kas vystosi taisyklingai? Gal japonai? Gal suomiai? Gal, japonų požiūriu, jei suomė nesipuošia kimono ir periasi saunoje, ji vystosi netaisyklingai? Gal, samio, lapio požiūriu, jei japonas neturi elnių kaimenės, jis vystosi netaisyklingai? O gal turėtų važinėtis su trikinke ir švęsti stačiatikių Velykas? Tikroji tolerancija - netrukdyti žmonėms gyventi, jei jų gyvenimo būdai nekelia kitiems nei fizinės, nei materialinės grėsmės. Tad nesuteikime T.Venclovai Vilniaus garbės piliečio vardo. Kad neuždustų. Kad nesukeltume jam fizinės grėsmės. Ir, aišku, ant jo nepykime. Nes jo tauškalai nesukelia mums fizinės grėsmės. Tegul tauškia. Maža kas ką tauškia pasaulyje. Gal esame T.Venclovos savotiška raudų siena. Bėglys, kadaise sprukęs iš savo alinamos, niekinamos Tėvynės, iki šiol save nejučiomis teisina. Ieško vis naujų argumentų, kodėl nebuvo verta čia likti. Ir iki šiol neverta grįžti. Žmogus visada linkęs į saviapgaulę. Ir kuo intelektualesnis, tą saviapgaulę įmantriau įpakuoja. Ir ekskaimiečiui ar ekskauniečiui, išdūmusiam į miestą, sostinę ar į naują darbovietę, kaimas, Kaunas, senoji darbovietė atrodo visiška tamsybė. Ir niekas taip širdingai nekritikuoja Seimo, kaip į jį neperrinkti eksseimūnai. Tačiau pagalvokime, ar tikrai Vilniui bus didelė garbė, jei garbės piliečių alėjoje į vieną gretą bus sustatyti monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, poetas Just.Marcinkevičius ir taip jį asmeniškai paniekinęs T.Venclova. Trys Sokratai ir vienas Strepsiadas. Su vienoda garbe? Šalia šių asmenybių, iš tikrųjų iškentėjusių, įdvasinusių ir mylėjusių savo Tėvynę, - visiškai kitokio dvasinio kalibro žmogus. Pats nežinantis, ko jam iš Lietuvos reikia. Kodėl vis dar ją kramto ir nepaleidžia. Gana dramatiškas santykis. Liudijantis tik dalinį kosmopolitizmą. Nes tikras pasaulio pilietis neįkibtų į vieną visai nedidelį žemės plotelį. Kad jį kramtytų, dustų ir vėl kramtytų.
