Paskelbtas karas vietovardžiams?

Kaimų, girių, ežerų, upių pavadinimai paprastai išlieka neribotai ilgą laiką nepakitę arba keičiasi lėtai ir nežymiai. Taip iki dabarties dienų išliko mūsų ežerų vardai: Asėkas, Almajas, Ūkojas, Dringis, Asalnai, Alsuodis, Aisetas, Pakasas, Zalavas, Ūpartas, Asavas... Niekur kitur Lietuvoje nerasite šių vietovardžių atkartojimo. Nebežinome jų prasmės, nes tai baltų genties - sėlių - išnykusios kalbos žodžiai.

Kol turistinių, miškų ir kelių žemėlapių Lietuvoje buvo mažai, ypač sovietmečiu, teisingų vietovardžių išsaugojimas buvo neaktualus: jie buvo tiesiog neliečiami. Net Labanoro girios ežerokšnis, vardu Arkliašūdis, liko nesukultūrintas, mat kalbininkai dar nežino tokį esant... Iš tiesų: jei, tarkim, ežeras nuo amžių amžinųjų vietinių gyventojų vadinamas gryniausiu aukštaitišku vardu „Jaskutis“, tai kaip jį galima perkrikštyti į „Joskutis“, „Joskutys“ arba kitaip? Pasirodo, galima. Reikia tik sėdėti kokiame nors lietuvių kalbos institute ar lietuvių kalbos Sergėtojų Komisijoje ir raštiškai diktuoti savo valią pagal principą „turi būti šitaip, nes taisykles kuriame mes“. Arba turėti galimybę įsakyti įstaigoms, kurios leidžia regionų turistinius, pažintinius ar ūkinius miškų žemėlapius. Jos privalo rašyti kaimų, upių, ežerų pavadinimus taip, kaip nurodo kalbininkai, nesigilindami į regiono etnografinę specifiką ir nuo amžių glūdumos atėjusius ir išlikusius pavadinimus. Beje, kai dėl svetimkūnio „Jaskučio“ pasiguodžiau vienam lituanistui iš Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto, jis tiesiai pasakė: „Aišku, kad kažkuris iš suvalkiečių pataisė, pagal save. Juk jo tarmė - literatūrinė...“

Dabar, kai įvairios turistinės literatūros ir žemėlapių leidyba klesti, neteisingai užrašomi vietovardžiai lengvai pereina į šnekamąją kalbą, oficialiuosius raštus ir kasdienį vartojimą. Ne veltui sakoma: „Užrašyto ir kirviu neiškaposi.“ Kai nuleidžiamas įsakymas naujai pervadinti vietovardžius, jie yra perkeliami į esamus ir būsimus leidinius. Mažėjant vietos gyventojų skaičiui, vietovardžiai irgi nyksta, o naujieji gyventojai ima vadinti taip, kaip randa parašyta žemėlapiuose ir lankstinukuose. Būna atvejų, kai vietovardis iškreipiamas dėl nesuvokiamų priežasčių. Štai, ilgą laiką Švenčionių rajono upė Kiauna buvo „Kiaunė“, kaip keletą metų skelbė prie tilto stovėjęs kelio ženklas (dar gerai, kad kelininkai neužrašė „Šeškas“...). Labanoro girioj vingiuotas ir siauras ežeras Žaltys nepastebimai virto į „Baltys“. Na, baisus čia daiktas - viena raidelė ne tokia! Bet dabar ežeras jau „Baltas“. Nesvarbu, kad ežeras iš tiesų tęsiasi ir raitosi kaip žaltys apie 3 km ir dažniausiai būna mėlynas, žalias, pilkas ir net juodas, bet ne baltas.

Pavartykime ANP ežerų sąrašą iš Lietuvos Respublikos ežerų klasifikatoriaus. Jame atsirado ežeras Baltelis vietoj senovinio vardo Baltelė (aukštaičiai sako „Baltela“). Ežeras Lydekinis (arba Ilgaitis) dabar jau Bundinis, o tikrasis Bundinio ežerokšnis tapo... Paluknė, amžiais taip nevadintas, nes vietovardžių Lukna, Paluknė, Antaluknė ir pan. šiose apylinkėse niekada nebuvo. Stripeikių kaime Šaminio ežeras (nes nuo seno garsėjęs savuoju šamu) perkrikštytas į Samanį, bet pasipriešinus naujausiame Parko žemėlapyje, atrodo, ežeras vėl taps Šaminiu. Ežeras Pastovis pervadintas į Tauragnėlį. Kažkas protingas pamatė žemėlapyje, kad Pastovis yra prie pat Tauragno ežero ir dar mažas - na, tai tegu jis bus Tauragnėlis... Ir taip toliau: ežeras Putrinis pervadintas Laumiakėliu (mat buvo „atrasta“, kad jis yra prie pat Laumekio ežero), ežeras Žmoginis - Merkiu. Beje, vietovardžių Merkis, Merkys šiame krašte niekas negirdėjęs. Nežinia kas, bet nematoma ranka ir šiam ežerėliui bando grąžinti etnografinį vardą. Įdomu, kiek ilgai išsilaikys? Trys Gervėčių raisto ežerėliai pervadinti į kažkokius „Gervėlius“, kartu kėsinamasi ir į istorinį Gervėčių raisto pavadinimą.

Minčios girios ežeras Deglojus, kaip jį vadino senovėje, miškotvarkos žemėlapiuose tapo Daglėjumi (beveik angliškas žodis). Bet naujausiuose sąrašuose ežeras vadinamas Krakežeriu, nors tikrieji du Krakežerių ežerėliai to paties pavadinimo pelkėje yra už 5 km. Tad kaip dabar vadinti tuos du ežerėlius, jei jų vardas atiduotas visai kitam ežerui? Rekonstruotas Minčios upės malūno tvenkinys ežerų sąvade tapo „Minčios ežeru“. Iš Aukšlinio ežeriuko šį vardą atėmė ir davė naują - „Skrytas“ arba „Bevardis“. Pasityčiojimas, ir tiek.

Netoli Ginučių jau minėtas Jaskučio ežeras yra virtęs žinovų kalbininkų bandymų poligonu. Apie 1992 m. jį pervadino į Joskutį, aukštaičių tarmei visai svetimą žodį. Turistinės literatūros leidėjai jau privalo šį vardą rašyti su „o“. Vėliau žiūriu: pakely, šalia ežero, stovi standartinis kelininkų pagamintas ženklas, kur baltu ant mėlyno parašyta „Juoskutis“. Ši lenta visus klaidino bent porą metų, o vėliau dingo. Naujausias ežero vardas, kuris buvo skelbtas net „Valstybės žiniose“, buvo jau ketvirtas - Juskutis, bet dabar jau nurodyta, kad tai vėlgi Joskutis. Oficialiuose dokumentuose, ataskaitų, suvestinių lentelėse, duomenyse Statistikos departamentui ir kitoms institucijoms vietovardžio „Jaskučio ežeras“ jau negalima vartoti.

Didelis Sugardų ežeras, kitokio vardo ir neturėjęs, žemėlapiuose jau rašomas kaip „Sągardas“. Ar galima įsivaizduoti aplinkinius aukštaičius, sakančius „Sągardo ežeras“? Nieku gyvu. Bet šalia ežero esantys kaimas ir miškas žemėlapiuose liko „Sungardas“, taip pat niekada nevartotas žodis.

Šiaurės Rytų Lietuva yra baltų genties - sėlių - buvusios teritorijos. Nuo Dauguvos upės šiaurėje jų žemės pietiniuose pakraščiuose driekėsi iki Tauragnų ežero. Šiose apylinkėse galbūt iš XIII a. atėjęs gyvenvietės vardas „Sėla“. Jis išliko nepakitęs per visas negandas ir okupacijas. Dabar Sėlos nebėra. Net kelininkai buvo priversti kelio ženkle raidę A užtepti ir kaip svetimkūnį užklijuoti Ė. Utenos krašto aukštaičiai niekada negalėjo ištarti „Sėlė“ - tai išsijuokimas iš vietinių gyventojų, na, ir buvusios sėlių kalbos likučių tolesnis naikinimas tautiniu pagrindu...

Nuo amžių upelis Švintė Reškutėnų krašte turėjo tokį vardą. Net lenkai, okupavę Vilniaus kraštą, upelį vadino „Švintelka“. Dabar tai Juodynė. Senąjį upės vardą „Buga“ jau prieš 30 metų kažkas perrašė į Buką, ir naujadaras visur išplito, įsitvirtino. O naujausią vardą skaitome prie upės tilto - „Būka“. Gal kalbininkai pagalvojo, kad buka upė būti negali, ir uždėjo brūkšnį ant „u“. Skirtumas tikrai matomas.

Kurinių kaimas (girdėjau vietinius žmones kirčiuojant antrąjį skiemenį) dabar tapo... Kūriniais. Kodėl? Todėl, kad lietuvių kalbos grynumo sergėtojai taip nutarė. Jų klausiu: duodami savo kaimui vardą senieji 19 amžiaus kaimo gyventojai kokius kūrinius turėjo galvoje - tapytus paveikslus, grožinę literatūrą, o gal muziką?.. „Krikštatėviai“ peržengė absurdo ribą, bet to nepastebi ir, atrodo, jaučiasi teisūs.

Čia aprašyta tik dalis per prievartą pakeistų vietovardžių, kuriais mes privalome naudotis. Tai tas pats, kas sūnų Tomu pakrikštiję tėvai būtų verčiami dokumentuose rašyti Tomazu ar Tomaziejumi. Aukštai sėdintys kalbininkai nemato reikalo nusileisti iki nacionalinio parko darbuotojų - valstybei tarnaujančių „varguolių“ - ir jų pasiteirauti apie aukštaitiškąjį kultūrinį palikimą Parko teritorijoje. O gal pabandyti paieškoti, kas griauna, naikina, „sunormina“, „sulietuvina“ dar senovėje susiklosčiusius mūsų krašto vietovardžius?

Įdomu, kad šimtiniai rusų turistų pulkai, nuo 1959 metų ištisomis vasaromis gyvendami ir plaukiodami dabartinio nacionalinio parko ežerais, vietovardžius krikštijo savaip, pavyzdžiui, Carskoje ozero, upės Amazonka ir Zolotoj kanjon, sala Ostrov liubvi, pusiasalis Kamčiatka, kaimas Palūša (t.y. Palūšė) ir t.t. Tačiau net per 40 metų turistų duoti naujieji vietovardžiai neprigijo. Nes nebuvo užrašomi žemėlapiuose, nebuvo paskelbti vyriausybiniuose dokumentuose ir Lietuvių kalbos „sunorminimo“ komisija dar neturėjo kalbos grynintojų monopolio.

Kokiu pagrindu reiškiu kritiką? Aukštaitijos nacionalinis parkas yra ne stichinis, ne savavališkas darinys, o įkurtas LR Vyriausybės nutarimu. Kartu buvo patvirtinti ir Parko veiklos nuostatai, nuo pat pradžių įgavę įstatymo galią. Pritaikant dabartiniam laikmečiui, nuostatai perredaguoti 1997 m. ir jų galiojimas neatšauktas. Pagal šį įstatymą Parko darbuotojai ir ypač Informacijos ir Kultūros paveldo skyriaus specialistai privalo „puoselėti, propaguoti materialinės ir dvasinės kultūros palikimą“. Be to, „bet kokia ūkinė, rekreacinė ar kitokia veikla nacionaliniame parke negali prieštarauti jo steigimo tikslams“. O nacionalinio parko steigimo tikslai yra „...atlikti mokslo tyrimus, rinkti ir kaupti informaciją kultūros vertybių apsaugos ir kitose srityse“.

P.S. Televizijos laidų vedėjas E.Jakilaitis nacionaliniame parke Žeimenio ežero pakrantėje, miške, pastatė sodybą ir savo dvarelį pavadino „Jochaidyškės“. Lentą su stambiu užrašu pastatė už tvoros, taigi, neliečiamoje nuosavybėje, kurioje Lietuvos Respublikos įstatymai nebegalioja. Jei pažeisi teritorijos neliečiamybę už tvoros ir vartų, būsi nufilmuotas vaizdo kameros akies. Juk privati nuosavybė yra šventa, tiesa? Taip nacionalinio parko kultūros paveldas praturtėjo naujai sukurta vietove, kuriai garsusis žurnalistas suteikė padailintą, sušvelnintą rusiško keiksmažodžio (Jo...) pavadinimą. Manau, šį lietuvišką naujadarą, naują etnografinę dovaną parkui vėliau įtvirtinsime ir turistiniuose žemėlapiuose, juolab kad Žeimenio ežeras yra turistų pamėgta vandens arterija.