Povilas GYLYS: Durniai valdžioje. Iš kur? Kaip? Ir ką daryti?

Prieš keletą metų esu parašęs straipsnelį, kuriame sakiau, kad lietuviai - labiausiai sukvailinta tauta Europos sąjungoje. Pabrėžiu ne kvailiausia, bet labiausiai sukvailinta. Taip, kaip ir kiekvienoje tautoje, tarp lietuvių yra kvailių.

Bet pagal D.Bonhoferio kvailumo teoriją (The Stupidity Theory) prigimtinių kvailių tarp lietuvių yra tiek pat, kiek tarp limpopo gyventojų, tarp vokiečių, prancūzų ar žydų. Visgi mes kaip sociumas juos lenkiam. Blogąja prasme. Kaip tautos, vokiečiai, čekai ar portugalai protingesni. Tik holistas gali suvokti kodėl. Nes jis suvokia tautos sąvoką.

Taigi, mūsų problemos glūdi ne tame, kad pas mus apsigimusių durnių yra daugiau negu kitose tautose, o tame, kad mes, kaip politinė bendruomenė, labiau nei kitos pasidavėm kvailinimui. Masiniam. Dešimtmečius trunkančiam. Prisidengiant kovos su sovietizmu, komunizmu, su Rytų kaimynais ir kitais lozungais.

Netikintiems pasakymu pateikiu argumentus. Pradėsiu nuo argumentuotų klausimų.

Kokioje kitoje savo valstybę turinčioje tautoje būtų ignoruojamas faktas, kad į aukščiausią valdžią patenka dėdulės, magnolijos ar fermeriai? Kur kitur Vidurio Europoje galima stebėti, kaip saugumo vadu ar diplomatijos šefu tampa kagėbistai? Ar yra kita ES valstybė, kurioje VIEŠAI žeminama, ją sukeičiant, valstybinė simbolika ar įtakingų kaimynų reikalavimu keičiamas raidynas - rašytinės kalbos kodas. Kur dar ES metodiškai persekiojami valstybės atkūrėjai?

Atsakau - aš kitos tokios šalies Europos sąjungoje nežinau. Kas žino, tegu įvardina.

Visgi, mano nuomone, svarbiausias dramatišką mūsų tautos sukvailinimo laipsnį rodantis faktas yra mūsų VALDŽIA, jos kokybė. Per valdžios institucijas politinė tauta valdo savo viešuosius, bendruosius reikalus. Taip turi būti normalioje valstybėje.

Tačiau pas mus valdžioje nuolat dominuoja jėgos ir žmonės, kurie neatlieka savo prigimtinės misijos gerai valdyti valstybės kaip teritorinės bendruomenės viešuosius reikalus, kurti bendrąjį gėrį - teisingumą, saugumą, bendrąją tvarką. Didžiulė bėda - mūsų valdžios institucijos netarnauja tautos bendrai gerovei, nes, pirma, nežino ir nenori žinoti, kas tai yra ir, antra, ji yra kontroliuojama išorinių jėgų. Kodėl taip atsitinka? Populiariai, ne akademiškai paaiškinsiu.

Mūsų šalyje periodiškai kartojasi ta pati istorija - Motina Lietuva, kas keturi metai (toks kūdikio išnešiojimo laikas numatytas konstitucijoje) pagimdo sūnų Seimą. Tačiau po to, Mama jo visais būdais kratosi - „Ne, tai ne mano vaikas. Jis, tas išsigimėlis, bjaurybė, benkartas man primestas". Sakot, tai netiesa, taip nėra? Tuomet pasitikrinkit viešosios nuomonės apklausas - koks procentas gyventojų pasitiki Seimu ir partijomis? Pažiūrėjot?..

Šauk nešaukusi, Motinėle Lietuva, bet vaikas Seimas yra tavo. Ne tik popieriai (jie yra gimdymą priėmusioje VRK), bet ir politologiniai DNR tyrimai rodo - ne kieno nors, bet Lietuvos vaikas yra Seimas. Kalba lietuviškai, prisiekia padėjęs ranką ant Lietuvos Konstitucijos...Nepatinka vaikas? Bjaurus ir neklauso Mamos? Kenkia jai? Gali ir nepatikti, bet atsakomybės už nevykėlį išvengti nepavyks.

Iki šiol Motina Lietuva nėra rimtai susimąsčiusi, kodėl jos sūnūs seimai buvo tokie nenusisekę. Šiuo klausimu mums galėtų padėti medicinos mokslai - jei kūdikio išnešiojimo metu Mama nebuvo drausminga ir atsakinga, valgė gėrė bet ką, vartojo alkoholį ar/ir narkotikus, apskritai gyveno netvarkingai, atsiranda didelė tikimybė, kad būsimo vaiko sveikatai bus pakenkta.

Aišku, kad aukščiau pasakyta yra medicininė alegorija. Tačiau ji yra gana artima visuomeninei, politinei tikrovei. Sveika, normali visuomenė gimdo sveikus vaikus - sveikas renkamas valdžios institucijas. Pirmiausia Seimą. Nesveika visuomenė pagimdo, atleiskit, nenoriu sakyti ką...

Dvaras dabar išsižiojęs laukia, kad bus pasmerkti paprasti, nuo ryto iki vėlaus vakaro triūsiantys rinkėjai, kurie turi labai mažus laiko ir kitus resursus pilietiniams apmąstymams. Taip, visi mes turime prisiimti bent dalelę atsakomybės už tai, kad į valstybės smegenis - Seimą - iškeliam ne geriausius visuomeninio organizmo elementus, bet imam juos iš visuomeninio organizmo sėdmenų.

Visgi didžiausia atsakomybė už durnius, viešųjų reikalų nesuprantančias ypatas valdžioje tenka ne paprastam vargstančiam, vos galą su galu suduriančiam darbštuoliui, bet DVARUI, t.y. didžiausią galią turintiems. Seniai žinoma - atsakomybė turi būti proporcinga galiai. O didžiausią galią turi tie, kas formuoja tautos mintijimo būdą, galvoseną, vertybes. Galingieji turėtų maitinti tautą geriausios kokybės „maistu". Tas geras, sveikas visuomeninio organizmo „maistas" yra TEISINGA informacija apie valstybinius, viešuosius reikalus, apie konkrečius asmenis, kurie yra valdžioje ar nori į ją patekti.

Jei dvaras/gelminė valstybė su jo melo fabriko cechais - LRT, LNK, TV3, Delfiu, Komjaunimo tiesa... - vietoj geros kokybės informacinio „maisto" pateikia tautai niekalą, dezinformacinius produktus, jei jis bando mus maitinti haliucinacijas, isterijas, paranojas ar neadekvačias euforijas bei miražus sukeliančias žinias, Motina Lietuva nebus sveika. Ji blogai jausis ir gimdys blogą valdžią. O kaip kitaip gali būti, jei galingasis dvaro melo fabrikas mulkius, melagius ir ne kartą apsivogusius pristato, ypač rinkimų metų, kaip dorus politikus. Juk didelė žmonių dalis fabriko teikiamomis žiniomis patiki.

Dėl prastos infodietos susiformuoja YDINGOS ATRANKOS RATAS - mulkiai, sukčiai valdžios laipteliais kopia aukštyn, o protingi ir geri žmonės ridenami žemyn. Netgi kalami į žemę. Prie to ydingos atrankos rato sukimosi prisideda ir kita dvaro dalis - teisėsauga. Kuri, paprastai politinės valdžios užsakymu, vos pamačiusi į valstybės bendrus reikalus orientuotą žmogų ar jų grupę, įjungia teisinę tokių žmonių traiškymo mašiną - kelia bylas už jų teisėtą pilietinę veiklą ar už buitines smulkmenas. Ar tiesiog už nieką, bylas kurpdama „iš oro".

Nevalia pamiršti ir tų, kurie per žmonių neapsižiūrėjimą ar apgaulę pateko į valdžią ir nori joje truks plyš išsilaikyti. Su dvaro medijų, teisėsaugos, politologijos, sociologijos, ekonomikos „egzpertų" pagalba. Norėdami išsilaikyti valdžios hierarchijos viršūnėje, jie nesibodi juodosios politikos metodų, spaudimo teismams, medijų, „egzpertų" papirkinėjimo. Labai svarbu - jie yra sukūrę ir gerai įvaldę rinkimų klastojimo mašiną.

Valdžios institucijos, tokios kaip Seimas, yra valstybinio organizmo SMEGENYS. Kai su valstybės smegenimis negerai, valstybėje daromos avantiūros, sukeliami visai nereikalingi vidaus ir tarptautiniai konfliktai, naikinami ekonominiai valstybės pagrindai (pavyzdžiui, energetika), leidžiama niekinti valstybinius simbolius ir t.t.

Paklausite - ką daryti? Trumpai atsakau: reikia atsikratyti abejingumo bacilos, atgauti gebėjimą blaiviai (ne paranojiškai, ne isteriškai, ne euforiškai) mąstyti, būtina įgyti gebėjimą blokuoti melo fabriko mums peršamą dezinformacinį ėdalą ir rinktis gerą informacinį „maistą". Jo internetiniame pasaulyje - į valias. Ir vadovautis principu „Informuota visuomenė yra sveika, dezinformuota serga".

O kai ateis laikas, atsakingai ruoštis rinkimams ir ne minėto ėdalo, bet atsirinktos geros kokybės informacijos pagrindu išmintingai rinktis partijas bei asmenis pretenduojančius į valstybės viešųjų reikalų valdymą. Padoriosios medijos, dora profesūra ir Dievui tarnaujantys dvasininkai turi žmonėms padėti informuodami bei skatindami nebūti abejingais nepaisant nieko - melo, klastočių ir t.t.

Tik tuomet atsiras pagrindas tikėtis, kad valstybė kaip bendrojo gėrio kūrėja atsigaus, karo nebus, rasis gerovė...

P.S. Visi žino posakį „Duok durniui kelią". Papildysiu šią išmintį: „Duok durniui kelią. Nebent jis eina į valdžią". Nes durnius valdžioje yra grėsmė ne asmeniniam, ne šeimyniniam, bet nacionaliniam saugumui.