Povilas GYLYS: Mirtinas mūšis - normalūs prieš išprotėjusius. Kas laimės?

Pratęsiu klausimus normaliesiems: 1) ar jūs valdžioje matote į valstybės interesus orientuotų žmonių? 2) ar mūsų medijose dirba žmonės norintys mus informuoti ir sąžiningai atlikti viešą interesą serginčio sarginio šuns (watchdog) misiją? 3) ar tikrai šalies teisėsauga stengiasi užtikrinti teisingumą? 4) ar mūsų universitetai netapo verslo įmonėmis? Ir apskritai, ar manote, kad padėtis mūsų šalyje normali? Tai nėra baigtinis klausimų sąrašas.

Norintiems pasigilinti į užduotus klausimus ir siekiantiems bent sau atsakyti į šiuos klausimus ateinu į pagalbą. Kaip daugiau nei pusę amžiaus akademine veikla užsiimantis asmuo, kaip holistinių pažiūrų politekonomas, kaip socialinių mokslų filosofas pristatysiu jums, mano nuomone, labai deficitinę visuomeninio matymo, o iš tikrųjų suvokimo, įrangą. Aišku, tik bendrais bruožais, nes šis tekstas nėra mokslo publikacija.

Pradedam nuo politinės aktualijos. Prieš keletą mėnesių įvykę prezidento rinkimai JAV, rodos, gali esmingai pakeisti politinę bei, svarbiausia, vertybinę padėtį ne tik JAV, ne tik Vakarų civilizacijoje, bet ir visame pasaulyje. Pagaliau toje šalyje NORMALŪS žmonės, rodos, politiškai įveikia IŠPROTĖJUSIUS ir siekia atstatyti normalią, TRADICINĘ vertybių skalę. O ji yra holistinė. Joje pripažįstamos bendrybės, bendrasis gėris, solidarumas, t.y. dalykai, kurie pastaraisiais dešimtmečiais išprotėjusių buvo išstumiami iš mūsų gyvenimo. Palaipsniui, daugumai to nesuvokiant.

Priminsiu (daug kas yra praradę vertybinę orientaciją), kad normalių žmonių pasaulyje yra dvi lytys, šeimą sudaro mama, kuri yra moteris, bei tėtis, kuris yra vyras ir vaikai. Tokiame tūkstantmečiais besiformavusiame pasaulyje, gerbiama ir skatinama motinystė, tėvai rūpinasi savo vaikais. Kita vertus, vaikai gerbia tėvus, jaunesni gerbia vyresnius už jų patirtį, žinias bei darbus, mokytojas yra pedagoginio proceso, geriau demokratinis, lyderis, valdžia, jei ne suprantama, tai jaučiama kaip svarbi BENDRŲ reikalų valdytoja.

Normalioje visuomenėje, kad ir ne preciziškai, ne mikroskopiškai tiksliai, bet visgi skiriamas gėris ir blogis, skatinamos tiesos paieškos, orientuojantis į Dievo įsakymus, į moralinius bei juridinius kodeksus. Kaip į bendrojo gėrio dalis.

Tarp normaliųjų melas neturi tokių pat teisių kaip ir tiesa, taika ir harmonija keliama aukščiau nei karas ir sujauktis. Tokioje visuomenėje vaikams leidžiama džiaugtis vaikyste ir nebandoma vos ne nuo kūdikystės jų gyvenimą dirbtinai seksualizuoti.

Neišprotėjęs sociumas neleidžia vyrams ar pusvyriams dalyvauti moterų sporte, ten akiplėšiškas mužikas viso pasaulio akivaizdoje netalžytų merginos bokso ringe. Ten, kur dominuoja normalūs, gerbiami savi ir kitų religijų simboliai bei ritualai, neleidžiama tyčiotis iš religinių jausmų (kaip tai buvo, tarkim, Paryžiaus olimpiados atidarymo ceremonijoje). Nes visa tai - NETEISINGA. O neteisingumas yra BENDROJO BLOGIO apraiška.

Proto nepraradusioje visuomenėje ir religingi, ir laisvamaniai orientuojami į statymą, kūrybą, į visaverčio saugumo bei tvarkos palaikymą. Šie į gėrį, į teisingumą orientuoti veiksmai yra traktuojami kaip pilietiški, ekonomiški ir moralūs. Jie plečia Dievo valdas ir neleidžia įsisiautėti satanizmui, nebūtinai pastarąjį suvokiant grynai religine prasme.

Tik per keletą dešimtmečių, gal pusę amžiaus - esu to proceso gyvas liudytojas ir tyrinėtojas - senasis, tradicionalistinis - aišku, kad neidealus - pasaulis labai pasikeitė, transformavosi. Procesas vyko jo beveik niekam nepastebint, nepajutus, nes tai - ne fizinis, bet dvasinis, fiziškai neskausmingas procesas.

Vakarų civilizacijai to nesuvokiant buvo pakeista mūsų mąstymo PARADIGMA. Paprasčiau kalbant, esmingai pakito žmonijos, ypač Vakarų civilizacijos pasaulėžiūra, gyvenimo filosofija. Galima tą procesą pavadinti paradigminiu virsmu, tylia pasaulėžiūrine, vertybine REVOLIUCIJA. Tai buvo, istoriškai vertinant, greitas virsmas iš tradiciškai BENDRUOMENIŠKOS į dirbtinai INDIVIDUALISTINĘ mąstyseną.

Tradiciška holistinė pasaulėžiūra buvo laipsniškai ir, kartu, sistemiškai demontuojama, o jos vietą (gerai, kad ne totaliai) užėmė individualizmas/liberalizmas. Šioje paradigmoje bandoma diegti mintį, kad tokio dalyko kaip BENDRUOMENĖ NĖRA (žr., pavyzdžiui, L.Mizesą, M.Tečer). Vadovaujantis šia prielaida imama manyti, kad šeima, teritorinė religinė bendruomenė tėra individų SUMA. O solidarumas vienybė yra sovietinė (nieks nepastebi šio slavizmo) atgyvena.

Individualistai, tokiais yra praktiškai visi liberalai, nepripažįsta bendrojo gėrio. Mat jei nėra bendruomenių, negali būti ir bendrojo gėrio. Todėl lieka nesuprastos tokios viešojo gėrio dalys kaip teisingumas, saugumas, bendroji tvarka. Savo ruožtu, tas nesupratimas paaiškina jų katastrofišką stygių.

Liberalai yra antivalstybininkai. Juk valstybė, pagal adekvatų, holistinį jos apibrėžimą, yra teritorinė piliečių bendruomenė, kuri turi bendrų poreikių sisteminiam saugumui, plačiai suprantamam teisingumui ir t.t. Tam ta bendruomenė su jos valdžios institucijomis ir kuriama bei palaikoma. Nėra piliečių bendruomenės, nėra bendrų poreikių, nėra vienybės tarp piliečių, nėra ir valstybės. Tuomet neaišku, kam visuomenė išlaiko valdžios institucijas, kokia jų misija.

Todėl jau seniai, pripažįstu - be rezultato, kartoju: teiginys „Liberalas - valstybininkas" yra oksimoronas. Negali būti liberalu ir valstybinio bendruomeniškumo puoselėtojas. Mano nuomone, visa tai yra socialinės beprotystės apraiška. Tos beprotystės vaisius yra milžiniškas bendrojo gėrio - teisingumo, saugumo bei bendros tvarkos visuomenėje - stygius.

Neigdami bendrystę, kolektyvizmą (mūsų regione dažnai tapatindami kolektyvistinę praktiką su neigiama tarybine patirtimi), individualistai/liberalai į kosmines aukštumas iškelia individo teises. Nepastebimai aukščiausios pasaulio institucijos ir net universitetai nustojo kalbėti apie visuomeninių grupių - šeimų, bendruomenių, tautų (išskyrus seksualines mažumas) - teises.

Tikiuosi daugumai normalių nebuvo sunku suvokti, kad beprotybė kyla ne tik iš mūsų įgimtų ribotų protinių galių, bet ir dėl to, kad mums tenka gyventi neprotingoje kognityvinėje/vertybinėje aplinkoje. Tokioje aplinkoje, kur, esą, bendrybių nėra, ir kur svarbūs tik individo interesai bei poreikiai. Dominuojant tokiai pasaulėžiūrai, byra šeimos, bendruomenės, valstybės. Byra, kaip matom, ir Europos sąjunga. Nes, mąstant liberaliai, nieko BENDRO tarp tos sąjungos tautų, neva, nėra. Kaip holistas sakau - yra.

Vienu metu atrodė, kad normalūs žmonės savo galių neatgaus. Taip smarkiai įsigalėję buvo išprotėję. Bet prasidėjo procesai Amerikoje. Ir iš karto drastiškai sumažėjo, nepaisant lietuviško dvaro pastangų, trečiojo pasaulinio karo tikimybė. Kartu vėl atsinaujino globalus mūšis tarp normalių ir išprotėjusių. Mirtinas mūšis. Ir šį kartą normalūs turi šansų laimėti. Tačiau nemanau, kad net po sveiko proto pergalės išprotėję išnyktų. Visiškai.

Viena iš priežasčių - iki šiol dauguma politinių normaliųjų nėra suvokę holistinės mąstymo matricos pagrindų. Nors holizmas yra ne tik šeimų, valstybių, ES, bet ir žmonijos, išsigelbėjimo paradigma.

P.S. Pabaigai paklausiu: ar galėjo normalūs žmonės valdžioje į dabartines politines aukštumas iškelti Dėdulę, Magnoliją?