Povilas GYLYS: Rinkimai kaip revoliucija

Kadangi virtuvine išmintimi remiantis, rinkimai nieko nereiškia, žmonės, pirma, lieka virtuvėse ar darže ir neina prie rinkimo dėžių ir, antra, jei eina, balsuoja neatidžiai, neįsigilinę, nesuvokdami, kokiam darbui renkama valdžia: pozuoti, maivytis prieš TV kameras, ar kažkokiai prasmingai visuomeninei veiklai vykdyti.

Negali kategoriškai sakyti, kad buitiniame rinkimų supratime nėra tiesos grūdo. Visgi, nieko nedarant susiformuoja UŽDARAS YDINGAS RATAS. Jo seka tokia: valdžia bloga, rinkimai panašūs į TV šou, per juos sukčiaujama, piliečiai neina į rinkimus, balsuoja bet kaip, vėl išrenkama bloga valdžia ir taip nuolat nuo vienų rinkimų iki kitų rinkimų. Tam ratui sukantis, padėtis ne tik kad negerėja, bet stabiliai blogėja.

Mat tokiomis sąlygomis visuomenę ištinka dar viena viešojo gyvenimo bėda - protingi, padorūs ir žinių turintys asmenys neina į valdžią, traukiasi į viešojo gyvenimo pakraščius, į dvasinį pogrindį. Kai intelektas ir moralė traukiasi iš aktyvios kovos, kurios prasmė slypi žodyje „respublika", t.y. viešas reikalas, problemos kyla ne tik paklausos protui, bet ir pasiūlos pusėje. Nyksta ne tik paklausa politiniam protui ir sąžinei, bet ir tos išminties pasiūla.

Pasiūlos pusėje ima dominuoti mulkiai, suskiai, melagiai bei vagys. Kadangi sukvailintoje visuomenėje (ne kartą esu argumentavęs, kad lietuviai yra labiausiai savo dvaro/aštuonkojo sukvailinta ES tauta) yra išderinti politinės paklausos mechanizmai, į valdžią išrenkama daug tokių žmonių, kuriems tinka posakis „Reikėjo sodinti, bet juos išrinko".

Iš šio uždaro rato būtina išsiveržti. Reikia RINKIMŲ REVOLIUCIJOS arba kitaip - revoliucijos per rinkimus. Turim šviežią pavyzdį, rodantį, kad tai - įmanoma. D. Trampas su savo komanda įrodė, kad tai nėra kažkas iš stebuklų srities. Nors dar prieš gerą pusmetį atrodė, kad globalistai, genderistai, satanistai, sorošistai, švabistai ir panaši publika užsmaugs, paskandins stagnacijoje, korupcijoje ir beprotybėje iki šiol buvusią galingiausia pasaulio šalį. Tačiau JAV normalieji, tradicionalistai, holistai susitelkė ir laimėjo rinkimus. Ir tai reiškė sveiko proto ir, manau, moralės revoliuciją.

Ten per vieną naktį išnyko 70 lyčių. Kurių, bent kol kas, nieks labai nepasigedo. Liko tik dvi - moteris ir vyras. Ten, jaučiu, jau nebus planų mokyklose mokyti satanizmo pagrindų. Ten, kad ir labai sunkiai, skinasi sau kelią taikos paradigma ir karas jau nėra traktuojamas kaip geidžiama gėrybė. Ten, naikinami globalistiniai tarptautinio gyvenimo konstravimo, maketavimo, manipuliavimo instrumentai. Tokie kaip, sakykim, USAID. Ten, įsteigus I.Masko vadovaujamą DOGE, „kirviu ir mačete" (skalpelis tokiais atvejais nėra našus instrumentas) valomos gelminės valstybės korupcinės džiunglės.

Politinės permainos JAV iš tiesų yra REVOLIUCINĖS. Tačiau jos pasiektos ne per mūšius barikadose, ne per kruviną pilietinį karą, bet per atkaklią ir, kartu, rizikingą (prisiminkime bandymus fiziškai likviduoti kandidatą į prezidentus D.Trampą), bet vis tik POLITINĘ, kovą.

Tuo savo veiksmu trampistai paneigė M.Tveno mintį apie rinkimus - rinkimai, esant tam tikroms sąlygoms, gali pakeisti padėtį iš esmės, būti revoliuciniai. Tiesa, su sąlyga, kad visuomenėje dominuoja ne sofų, fotelių bei sėdmaišių politologai ir ne apatiški PASO NEŠIOTOJAI, bet aktyvūs į bendrąjį tautos gėrį, į respubliką, į valstybės gyvastingumą orientuoti PILIEČIAI.

Lietuvai taip pat reikia rinkimų revoliucijos, kurioje normalūs įveiktų išprotėjusius, patriotiški bendrąjį gėrį suvokiantys nugalėtų savus švonderius, kompradorus ir mankurtus, adekvačiai taikos ir karo klausimą suvokiantys pakeistų karo isterijoje skęstančius ir tautą skandinančius, tikri europiečiai paimtų viršų krikščionišką civilizaciją ir ES idėją žudančių liberalų atžvilgiu...

Sąlygos tam bręsta. Daugėja žmonių suvokiančių dabartinės absurdiškos situacijos grėsmingumą skaičius, per landsbergizmo asfaltą kalasi intelektualios minties daigai, randasi tikro elito atstovų, socialiniai tinklai padeda išsivaduoti iš dvaro melo fabriko retežių bei iš laisvą mintį ribojančio dirbtino politkorektiškumo aptvaro.

Manau, ne už kalnų tas laikas, kai aštuonkojui bus vis sunkiau atlaikyti stiprėjantį viešosios nuomonės spaudimą dėl neteisėto, nes neteisingo kitaminčių persekiojimo, dėl korupcijos bei neskaidrumų administruojant LRT, valdant milžiniškas KAM‘o lėšas, kertant Lietuvos miškus, atiminėjant iš vaikų tėvus ir t.t.

Deja, tame fone labai liūdnai atrodo mūsų partinė sistema, kurioje beveik neatstovaujami tikri valstybiniai interesai turėti adekvačią vidaus ir užsienio politiką. Galėjusios tapti opozicija dvaro aštuonkojui, bet tikrų lyderių neturinčios Regionų, Darbo partijos sunykusios. Vilčių neteikia ir iš Briuselio vadovaujama bei nuo karo ideologijos apsvaigusi Valstiečių ir žaliųjų partija. Norėčiau suklysti, bet manau, kad ji, bent kol kas, nėra ta politinė jėga, kuri pajėgi būti esminių revoliucinių permainų garvežiu.

Kas gali paneigti, kad mažosios, vieno ar kelių žmonių (R.Dagio, S.Buškevičiaus, P.Gražulio, V.Sinicos ir t.t.), partijos yra sukurtos ne tam, kad kovotų už valdžią, bet tam, kad skaldytų protesto elektoratą gaudamos 0,5%, 1%, 2%, 3% balsų. Ir tuos balsus nusiurbtų nuo potencialiai stipresnių galimos opozicijos partijų. Kai ši seniai taikoma dvaro operacija „Skaldyk tikrą opoziciją" pavyksta, nusiurbiama ir kanalizuojama išmetant į politinę balą 10 ir daugiau procentų balsų. O tai - daug.

Jau dabar, nedelsiant reikia spręsti ir kitą pamatinę problemą, nes mes nežinome, kada atsiras rinkiminis šansas - reikia judėti link vieno politinio lyderio ar, pereinamuoju laikotarpiu, link jų poros ar triumvirato. Kad rinkėjai galėtų lengviau, pagal asmenį/is orientuotis, kas tampa rinkiminio revoliucinio proceso vedliu/iais. Šiandien galima išskirti kokius tris potencialius to proceso lyderius. Į jį, jei būtų mano valia, neįtraukčiau NA lyderio dėl jo per didelio polinkio į oportunizmą. Paprasčiau kalbant, dėl jo politinio nestabilumo.

Šį tekstelį, kuris nepretenduoja į programinio dokumento vaidmenį, norėčiau pabaigti mintimi apie Gruziją. Ta šalis praėjo ilgą ir kruviną kančių kelią nuo Zviado Gamsachurdijos ir Michailo Saakašvilio iki dabartinės, manau, patriotinės ir globalistų nevaldomos valdžios. Nugalėjus sveikam protui, Gruzija, turiu vilties, vykdys jos nacionalinius interesus atitinkančią vidaus ir užsienio politiką, išsivaduos iš autoritarizmo ir genderizmo pančių, nepasiduos karo isterijai.

Išsivadavusi iš globalistų narvo, elgdamasi protingai, neparanojiškai ši šalis turi galimybių susitaikyti su osetinais bei abchazais ir taip kada nors atkurti savo teritorinį vientisumą. Tos, visai neseniai atrodžiusios fantastinėmis, galimybės atsirado bręstant jų visuomenei ir įvykdžius rinkimų revoliuciją, kurioje normalūs gruzinai, galų gale, POLITINĖJE KOVOJE įveikė išprotėjusius.

Ją galima vadinti ir taikia sveiko proto revoliucija, kuri Lietuvoje dar nėra įvykusi.

P.S. Sofų, fotelių ir sėdmaišių politologams: nėra tobulos rinkimų sistemos - ir rinkimai pagal sąrašus, ir rinkimai vienmandatėse turi savų pliusų ir minusų. Svarbiausias rinkiminės sėkmės veiksnys yra rinkėjų sąmoningumas bei aktyvumas. Jei aštuonkojui pavyksta sukvailinti tautą, sukelti pilietinę apatiją ar lunatizmą, mulkiai, suskiai, melagiai ir vagys bus renkami ir pagal sąrašus (tokių Lietuvos Seime - 70) ir „kaip asmenybės" (tokių išrinkom 71). Turintys kompiuterius gali be vargo pasitikrinti.