Prof. Povilas Gylys: Amputuota Vytauto Landsbergio biografija

TIKROS demokratijos šalyse politikai žmonių pasitikėjimą siekia išsikovoti sąžininga, pasiaukojančia tarnyste bendrajam gėriui, viešam - nacionaliniam ar vietiniam - interesui. Demokratas siekia su savo rinkėjais būti sąžiningas, atvirai kalbėti apie save, apie savo praeitį ir asmeninius siekius, apie savo tikrąją motyvaciją. Jis atviras ir tada, kai jo biografijoje yra ir abejotinų epizodų. Žinant, kad šioje ašarų pakalnėje šventųjų beveik nėra, tikimasi, kad žmonės bus išmintingi ir už bendrąjį gėrį kovojančiam politikui atleis už jo, sakykim, jaunystės klaidas.

Autoritarinėse arba formalios demokratijos šalyse politikai gudrauja ir, manipuliuodami žmonių jausmais, save bando pateikti kaip „be kaltės pradėtuosius“, neužmiršdami su jais nesutinkančių demonizuoti.

Lietuva nėra tikros demokratijos šalis. Nemaža dalimi todėl, kad mus valdo „šventieji“. Nors jie nėra šventi. Tiesiog, jie tokiais dedasi. Viena iš labiausiai paplitusių „šventinimosi“ procedūrų - yra biografijos ir, kartu, asmenybės amputacija. Tikimasi, kad amputavus negerus, „piktybinius“ biografijos elementus, asmuo nemirs kaip politikas.

Nesismulkinkime ir imkimės ryškiausio biogafinės amputacijos atvejo. Turiu omenyje, amputaciją, kuri smarkiai prisidėjo prie stambaus masto visuomeninio reiškinio - ištiso luomo „žmonių iš ateities“ atsiradimo. Tai žmonės, kurie, dedasi, kad neturi jokio ryšio su juoda praeitimi. Jaučiu, nekantraujate, todėl skubiai įvardinsiu žinomiausią naujausių laikų biogafinės amputacijos atvejį - tai Vytauto Landsbergio biografijos ir, kartu, asmenybės amputacija.

Bent kiek politiškai praprusę lietuviai žino tikrąją V.Landsbergio biografiją. Tačiau mūsų kvazidemokratinėje šalyje, galiojant tabu sistemai, ši informacija beveik necirkuliuoja pagrindinias komunikacijos kanalais. Apie tikrąją svarbiausio valstybės žmogaus biografiją kalbėti, rašyti viešojoje erdvėj yra nekorektiška ir net nepadoru.

Per pastaruosius trisdešimt metų nuolat, bet daugiau šešėlyje, cirkuliavo informacija apie, tai, kad Vytautas Landsbergis 1952 metų pavasarį įstojo į stalininį komjaunimą (tuo metu dar kai kur veikė rezistencijos židiniai), kad po kelerių metų jis pradėjo dėstyti tuometinės Konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Marksizmo leninizmo katedroje ir dėstė ten socialistinio realizmo teoriją. Kol kas niekas nepaneigė ir to, ką yra viešai pareiškęs neseniai miręs KGB majoras Gulbinas, daug metų prižiūrėjęs Lietuvos kultūros ir meno darbuotojus. Jo teigimu, V.Landsbergis turėjo slapyvardį Dėdulė.

Mažiau žinomas, bet niekur nepaneigtas, yra dar vienas faktas - profesoriaus vardą anais laikais šis žmogus gavo būdamas mokslų kandidatu. Pagal griežtus to meto kanonus, profesoriaus vardą galėjo gauti tik habilituoti daktarai. Išimtys buvo daromos tik tiems, kurie gaudavo Lietuvos komunistų partijos CK politinio biuro rekomendacijas. Taigi, aukščiausiasis kompartijos valdymo organas Lietuvoje dėl kažkokių priežasčių pasirūpino, kad mokslų kandidatas V.Landsbergis taptų profesoriumi.

Viešojoje erdvėje jau daug metų cirkuliuoja niekur, taip pat ir teisme, neužprotestuota pikantiška V.Landsbergio biografijos detalė - jo suolo draugas Aloyzas Sakalas sakosi matęs saugumo pažymą, kurioje sakoma, kad A.Sakalas buvo suimtas ir nuteistas remiantis V.L. skundu.

Persikelkim į Sąjūdžio laikus. Čia irgi lengvai atrasime pikantiškų faktų. Pavyzdžiui, niekieno nekankinamas A.Medalinskas liudija, kad prof.V.Landsbergis į Steigiamąjį Sąjūdžio susirinkimą atėjo vietoj savo sūnaus V.V.Landsbergio. Tai leidžia teigti, kad pats patekimas į Sąjūdžio lyderių grupę nebuvo skaidrus. Kaip ir negerą kvapą skleidžiantis yra Sąjūdžio lyderio posto uzurpavimas, pastumiant Romualdą Ozolą. Naiviems sąjūdiečiams tylint.

Čia sustosime - mūsų tikslas nėra pateikti išsamią V.Landsbergio biografiją. Mūsų tikslas yra kuklesnis - aukščiau pateiktų, niekur oficialiai nepaneigtų, faktų pagrindu pademonstruoti, kaip gali būti atliekamos biografinės ir asmenybinės amputacijos. Įdomiausia, kad ta amputacija buvo atliekama garbingos publikos - znaimių žurnalistų, mokytų politologų, patriotiškų politikų akivaizdoje. Ir nieko. „Nuogo karaliaus“ efektas nesuveikė.

Ta amputacija neatneštų rimtesnės žalos, jei ji atsitiktų eiliniam žmogui. Daugelis mūsų norime „pasigražinti“ savo praeitį. Tragiška yra tai, kad ją atliko faktiniu valstybės vadovu tituluojamas žmogus. Ir tas biografiją išoperavęs ir „žmogaus iš ateities“ aureolę užsidėjęs asmuo privatizavo teisę teisti kitus - tuos, kurie „neišsioperavo“, kurie neatsisakė savo biografijų. Arba drįsta pažeisti sistemos tabu.

Po amputacijos V.Landsbergis - tokią pat procedūrą praėjo ir jo aplinkos žmonės - pasiskelbė rezistentu nr.1 (stalininis komjaunuolis - svarbiausias rezistentas!), kovotoju su praeities atgyvenomis. Agresyvi „antikomunizmo“ ideologija tapo esminiu kovos su politiniais oponentais, jų psichologinio, politinio naikinimo įrankiu. Ji buvo paversta ir naujojo - dabar jau liberaliojo - bolševizmo vėliava bei naujosios griovėjų kartos veiklos vertybiniu pamatu.

Faktinio valstybės vadovo valdomas dvaras kol kas kontroliuoja informacinę/dezinformacinę erdvę ir nuolat skleidžia dezinformacinių dūmų uždangas - nerodo amputuotų svarbiausio dvaro žmogaus biogafijos elementų. Bet tai - laikina. Manau, kad artėja laikai, kai Lietuvoje ims dominuoti neamputuotos, savo autentikos neslepiančios asmenybės.