Raimondas DIKČIUS: Socialiniai tinklai – Damoklo kardas

Keletas Rusijos IT specialistų atliko tokį eksperimentą: stebėjo, kiek energijos suvartoja su instaliuota „Facebook" programa jų skirtingų gamintojų mobilieji telefonai, kai jais nesinaudojama, ir po to tą patį eksperimentą atliko, išinstaliavę „Facebook", - skirtumas buvo maždaug 15 procentų. Tai reiškia, kad tuo metu, kai jūs nesinaudojate telefonu, „Facebook" vis tiek dirba, tik įdomu, ką. Užsiimant analogiška veikla, buvo pričiuptas ir „Yandex". Žinoma, nesnaudžia ir „Google".

Pastarojo meto įvykiai JAV Prezidento rinkimų metu, Baltarusijoje keletą mėnesių iš Lenkijos ir Lietuvos interneto pagalba organizuotos riaušės, nesankcionuoti mitingai Rusijoje neva Aleksejui Navalnui palaikyti, kuris niekam iš tiesų ten nerūpi, masiškai įtraukiant nepilnamečius, neturinčius nė žalio supratimo, kas jis toks, taip pat praeitą pavasarį rengtos demonstracijos, kai mergaitės su tik vos vos prasikalusiais cibuliukais, pasakiusios tėvams, kad eina į biblioteką ar kulinarų būrelį, nešė plakatus, šlovinančius didelių gabaritų juodaodžių švancus, ir taip palaikė BLM judėjimą net tose šalyse, kur tai - išvis neaktualu... Visa tai rodo, kad tie, kurie kontroliuoja socialinius tinklus, faktiškai įgijo skirtingų valstybių visuomenių kolektyvinės sąmonės, ypač - jaunimo, kontrolę.

Jau nebekalbant apie tai, kad tokio masto visuotinės psichozės kaip SARS-COV2 pseudopandemijos be aktyvaus socialinių tinklų dalyvavimo tikrai nebūtų įmanoma sukelti. Socialiniai tinklai, kurie turėtų tarnauti laisvam žmonių bendravimui, saviraiškai ir įvairiausių nuomonių sklaidai, tyčia suorganizuotos pseudopandemijos metu parodė savo tikrąjį veidą. Nuomonių laisvė - tik mitas, fata morgana. Galima reikšti tik tą nuomonę, kuri palanki JAV demokratų partijos ideologijai, visa kita turi būti cenzūruojama, žymima kaip nepatikima, o vartotojai šalinami iš platformų, įskaitant net JAV prezidentą Donaldą Trumpą.

Tačiau yra vienas socialinis tinklas, kuris nesusijęs su Amerikos demokratais, bet vis tiek, išskyrus didžiulę žalą žmonių psichikai, nieko daugiau neduoda. Tai - Kinijos išradimas „TikTok", kuriuo naudojasi viso pasaulio mažvaikiai ir vaikų auditorija suinteresuoti suaugusieji.

Ši platforma sukurta išimtinai jaunimo durninimo tikslu ir iš esmės neturi nieko bendra su mitingų ir riaušių kurstymu, bet Rusijoje A. Navalno šalininkai ją sugebėjo pritaikyti ir tam. Šiaip neramumų ir revoliucijų organizavimas, remiantis socialiniais tinklais, - JAV demokratų partiją konsultuojančių analitinių centrų „Think tank" tipo išmislas.

„TikTok" priklauso kinų kompanijai ir padalytas į dvi dalis: „TikTok", skirtas Kinijos rinkai (ten žinomas „Douyin" pavadinimu), ir kitas „TikTok", skirtas likusiam pasauliui. Ta platforma, kuri skirta vietiniam naudojimui, griežtai kontroliuojama, o ta, kuri paleista klajoti po ištvirkusį pasaulį, - realiai palaida bala su minimalia kontrole. Taigi, bestuburių mažvaikių pasilinksminimo vieta.

Anksčiau praeito šimtmečio antroje pusėje jaunuoliai svajojo tapti generolais, kosmonautais arba gydytojais, merginos - aktorėmis. Vėliau vaikinai geidė būti futbolininkais, krepšininkais, o dailiosios lyties atstovės - manekenėmis arba ištekėti už milijonieriaus.

Nuo šio šimtmečio pradžios iki 2018-ųjų didžiausia paauglių svajonė buvo tapti reperiais, nes klausa nėra būtina, svarbu mokėti judinti rankų pirštus ir deklamuoti pagal fonogramą, o manančių, kad turi, ką pasakyti žmonijai, - blogeriais. Dabar tokios svajos - tolima praeitis. Pagrindinis trendas pienburnių tarpe - tapti garsiu tiktokeriu.

„TikToke" nepilnamečiai kuria visokius beprasmius kvailus judesius, klipus ir mėgdžioja vieni kitus kaip primatai, laido lėkštus juokelius. Klipai - labai trumpi, maksimum - vieną minutę, ir paauglys, daug laiko praleidžiantis įbrukta nosimi į „TikTok" programėlės transliuojančius ekranus, po kurio laiko nebeugeba į nieką daugiau sutelkti dėmesio ilgiau nei minutei.

Nei rašyti, nei skaityti, nei mąstyti nereikia. Gyvenimą virtualioje erdvėje apsprendžia like'ų ir followerių skaičius. Faktiškai vaikai, praleidžiantys didelę laiko dalį „TikToke" tuo metu, kai aktyviai formuojasi jų psichika ir charakteris, tampa, nei daugiau, nei mažiau, bet psichopatais, o charakterio savybės, susiformavusios vaikystėje, kaip taisyklė, išlieka visam gyvenimui.

Kadangi Vakarų šalyse dedamos didžiulės pastangos, siekiant suniekinti šeimos instituciją ir tėvų autoritetą, o nepilnamečių snarglių auklėjimą palikti mokyklai ir internetui, kur nuosekliai brukamos vaivorykštinės autistinės liberalaus demokratinio pasaulio nuostatos, paaugliai tampa lengviausiai manipuliuojama galvijų banda. Jei manipuliatoriai užsigeis, juos kaip avinus suvarys ir į skerdyklas, o šie ten eis, tikėdamiesi širdučių ir like'ų.

Žmogaus psichikos funkcija - pamėgdžiojimas - iš tikro labai keista. Jeigu, pavyzdžiui, siūlysi gerą ar blogą idėją, tai jei kas nors tuo labai susidomės ir seks paskui, ir kiti, tai matydami, kaip gyvulių banda, pasielgs taip pat. Svarbu tik, kad būtų kuris nors vienas, dėl kokių nors aplinkybių turintis toje bandoje šiokį tokį autoritetą, kuris pirmas žengtų žingsnį. Tegul kartais ir į prarają. Banda seks iš paskos. Tiesiog iš įprasto automatiškumo, tingėjimo mąstyti.

Bandos jausmas pats savaime yra neutralus, bet jo apsėsti žmonės ir ištisos tautos dažnai pridaro aibes kvailysčių ir niekšybių, kurios pasireiškia tuo, kad nuo žemės paviršiaus per gan trumpą laiką išnyksta civilizacijos ir kultūros.

Ir pamąstykite, ką sugeba perduoti jaunajai kartai šiuolaikiniai mokytojai online. Paklausinėkite paauglių, ar jie išvis ką nors yra girdėję, jog XX amžiuje vyko net dvi beprasmės grobuoniškos totalaus žmonių naikinimo psichozės, vadinamos pasauliniais karais. Dauguma nūdienos nebrendylų apie tai neturi visai jokio supratimo. Jų žinios apsiriboja „Coca Cola", energaizeriais, bulvių traškučiais, čiupa čiupsais, riedlentėmis, ratukinėmis pačiūžomis, paspirtukais, pokemonais, Lady Gaga, Jay-Z ir zombių apokalipse. Dar jie moka meistriškai manipuliuoti kompiuterine klaviatūra. Bet ar sugeba jie mąstyti?

Spuoguotieji siaurakelniai ir apsmuktakelniai žino, kad reikia mokytis, nes taip gaus geresnį darbą ir daugiau pinigų. Žino, kad keiktis negražu, o auskarai nosyje - cool. Miglotai suvokia, kad pasmaukius kažkas iš „peliuko" ištekės, o paglosčius „katytę", bus labai gera.

Tačiau ar visi pienburniai nutuokia, kaip atsiranda vaikai? Ir po kelerių metų, kai jau bus visai susaugę, jie plačiai atmerktomis akimis ir sapnuojančia sąmone išeis į margąjį pasaulį. Jie jau nė velnio nežinos, kas vyko praeitame amžiuje, o dar po dvidešimties metų apie pasaulinius karus bus pasakojamos kokios nors miglotos istorijos. Gali būti, kad tai išvis niekam neberūpės ir bus visiškai užmiršta. Kompiuteriai juk svarbiau, jie pakeis ir teatrą, ir knygas, ir tapybą, ir kiną. Liks tik kompiuteriniai žaidimai ir virtualus seksas, derinamas su masturbacija bei dirbtiniais apvaisinimais.

Ko gero, smaukymui ar kutenimui ir specialūs aparatai bus sugalvoti. Jau žengiami pirmi žingsniai. Užeikite į seksšopus, nepasikuklinkite, ir pamatysite, kad šiai ateities prognozei pagrindai jau padėti. Saugu, taip tikrai neapsikrėsi, ir žmonių mažiau veisis planetoje. Kosminė savireguliacija, ne kitaip.

Gali būti, jog dauguma piliečių erotines vizijas tenkins rankomis, o pati idėja, kad seksu galima užsiimti tiesiog iš jausmų paskatos dviejų priešingų lyčių atstovams, bus iš fantastikos srities, nes apie aštuoniasdešimt procentų planetos gyventojų nebesugebės sugulti su partneriu dėl didžiulio viršsvorio. Bet čia daugiau fizinės problemos, o ne idėjinės.

Idėjinė problema - tai nuostata, kad „Mcdonald‘s" yra maistas, o ne statybinės medžiagos. Ir gana rimta problema, nes, panagrinėjus šių pusfabrikačių sudėtį, ko gero, paaiškėtų, jog jie labiau tinka naudoti namų konstrukcijoms, o ne valgymui. Bet ir jie greitai bus pakeisti skrudintomis paukščių fekalijomis ir kirminais.

Štai kur tikras stebuklas: kaip buvo įmanoma sukurti tiek nuprotėjusią visuomenę, kur vertybės apverstos aukštyn kojomis? O sako - Lochneso pabaisa, sniego žmogus Yetis, ichtiozaurai Marianų įduboje, Bermudų trikampis, skraidančios lėkštės... Visa tai tik tam, kad būtų nukreiptas dėmesys nuo tikrojo stebuklo, apėmusio pasaulį.

Deja, dabartinė karta jau visai atitrūkusi nuo objektyvios tikrovės. Jai viskas prieinama ir pasiekiama - tolimiausi planetos kampeliai, slapčiausios žinios, keisčiausios teorijos. Tik va, protelis tai jau skystesnis nei protėvių: nebesugeba apdoroti informacijos, o praleidžia ją pro save lyg puslaidininkis, ir tampa šiuolaikiniai civilizuotieji tik minia užkoduotų automatų, nesąmoningai atliekančių savo funkcijas, ir dar su klaidomis.

Normalų rašymą ranka išstumia klaviatūros maigymas, ir neužilgo niekas paprasčiausiai nebemokės rašyti. Va tada tai smegeninė dirbs tikrai įdomiai, nes kai žmogus rašo, smegenų veikla stimuliuojama ir vystoma, o štai, kai jis vėpso į ekraną - nesvarbu, kompiuterio ar televizoriaus, - kai kurios svarbios jo smegenų funkcijos miega, ir pasąmonės srautas užsisklendžia. Taip deginamas tiltas tarp pasąmonės ir iš kito kranto - sąmonės.

Jei reikalai klostysis taip ir toliau, tai gyvenimas jau netolimoje ateityje pilnai persikels į iliuzines dimensijas, o smegenų funkcijas glušins ultramodernūs psichotropikai... Bala nematė, vis vien šiais laikais bet kokie normalūs nuoširdūs santykiai nebetekę jokios prasmės. Prasmę turi tik pinigai. Už pinigus galima nusipirkti ir sugulovę, ir palydovę, ir žmoną, o pasidrožusios moterys perka žigolus.

Už tuos pačius šlamančius advokatas gali suorganizuoti moralinį palaikymą, o vadinamasis pjaras - sukurti įvaizdį, pavyzdžiui, iš gležno gaidžio padaryti supermeną, iš nevykėlio ar vidutinybės - talentą, iš frigidės narkomanės - seksbombą, besirūpinančią viso pasaulio našlaičiais.

Sadistai ir pedofilai tampa dvasiniais vadovais, iškrypėliai - deputatais, senatoriais ar net prezidentais. XXI amžiuje bet kokios vertybės, puoselėtos per šimtmečius, žlugdytos, vėl atgaivintos, pasirodo, yra visiškai bereikšmės, realų pasaulį keičia virtualus, kuris į žmonių sąmonę įneša skaitmeninius slibinus ir pabaisas. O žmogus, atitrūkęs nuo realybės, - tai tas pats, kas nupjautas medis: be šaknų jis pasmerktas supūti.