Rasa ČEPAITIENĖ: Paskutinė vakarienė prieš vargo vakarienę

Iš pirmo žvilgsnio tai yra tipiškas postmodernizmui apvertimas (moterys vietoje vyrų, istorijos ir teologijos, feminizacija, ar, kaip dabar madinga, - transgenderizacija) ir dekonstrukcija, atrodantys kaip karnavalas, bet juo iš tiesų nėra, nes meta iššūkį ne šio pasaulio galingiesiems, o silpniesiems - štai kokie mes drąsūs!

Viduramžių karnavalai, įskaitant mūsų Užgavėnes, būdavo socialinės tvarkos momentinis apvertimas, savotiškas kultūringas susikaupusių visuomenėje įtampų išleidimo būdas, kai karaliai persirengdavo elgetomis, o elgetos - karaliais ir panašiai, tam, kad pamatytų pasaulį iš sau neįprastos perspektyvos ir taptų artimesni kitam, ir kitokiam, žmogui.

Olimpiadoje gi turime ne tokį apvertimą, o pastišą. Pasak postmoderniosios kultūros tyrinėtojo Frederiko Džeimesono(Fredric Jameson), reikia skirti parodiją ir pastišą, nors abu jie imituoja kažką, ką galima nesunkiai atpažinti. Tačiau, anot jo, parodija, išjuokianti konkretų asmenį ar kūrinį, jo stilių, reikalauja nemenko meistriškumo ir šmaikštumo. Pavyzdžiui, humoristas, mėgdžiojantis skirtingų politikų kalbos ir elgsenos manierą, turi išmokti ne tik juos iki komiškumo išryškinti, bet ir padaryti visuotinai atpažįstamais, o tam reikia įsijausti į parodijuojamojo asmenybę ir giliai perprasti, ką jis vienoje ar kitoje situacijoje išties sakytų ar darytų.

Tuo tarpu pastišas yra „nejuokinga parodija", stokojanti ir talento, ir kūrybiškumo, ir kritinio politinio užtaiso. Ji maitinasi (F.Džeimesonas vartoja žodį „kanibalizuoja") praeities kūriniais, kuriuos pritaiko savo įnoriams tenkinti, nė nemėgindama jų išties suprasti ar su jais užmegzti dialogo, kurį su praeitimi visais laikais mezgė menininkai ir kūrėjai. Čia gi praeitis, kurioje sukaupti žmonijos išminties ir patyrimo lobiai, peržengiama ir išdidžiai atmetama nesibaiminant, kad už tokią „kritiką" gausi į snukį.

Tačiau vis dėlto lieka geras vienas dalykas. Galimybė grįžti prie originalo ir palyginti jį su tuo, ką Olimpiados atidarymo spektaklio autoriai mums norėjo pasakyti. Nors visos keturios evangelijos pasakoja paskutinės vakarienės epizodą, apsistokime ties Evangelija pagal Joną, kur pasakojimas apie ją yra išsamiausias, įtraukiantis ir tiesioginius Jėzaus žodžius.

Kokia šių 13-17 skyrių esmė? Paskutinė vakarienė prasideda mokinių kojų mazgojimo scena, kuria Jėzus apverčia tradicinius Dievo ir žmogaus, šeimininko ir tarno, autoriteto ir jo klausančiųjų, dvasinio mokytojo ir mokinio vaidmenis. Taigi, tai nuolankumo ir nusižeminimo pamoka mokiniams, čia pat palydima žodžių apie naujai steigiamą aukščiausią - meilės - įstatymą. Dar vakarienės metu Jėzus ne tik įsteigia eucharistiją, t. y. nuorodą į jo Auką už žmonijos išgelbėjimą, bet ir atskleidžia trejybinę Dievo prigimtį. Yra ten ir kitų dalykų, pasiskaitykite, bet svarbiausi šie.

Taigi, Olimpiados persirengėliai, o kartu su jais ir visa dabarties ideologija, taikosi supastišinti ne Leonardo da Vinčio paveikslą, o per jį persišviečiančią Žinią, kurią su pagarbiu virpuliu daugybę amžių meditavo ir tebemedituoja daugybė krikščionių kartų visame pasaulyje.

Vietoje meilės ir atjautos įkvėpto nuolankumo čia siūloma puikybė (pride) ir tuštybė (vanity).

Vietoje meilės artimui įstatymo - priešgimtinio sekso technikos, paverčiančios šios sueities partnerius įrankiu savo malonumui pasiekti.

Vietoje pasiaukojimo - begalinės ir niekada nesibaigsiančios savanaudžio pretenzijos kitiems ir susigalvotų „teisių" reikalavimai.

Vietoje troškimo pažinti Dievą-savo Kūrėją - Jo atmetimas ir paniekinimas, ropščiantis į jo vietą savimeiliškos ekstazės apogėjuje.

Bet nebijokime, juk ten pat raginama - „tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi" (Jn 14, 27-31). Šitai šušarai patinka gasdinti ir pūstis, vaizduojantis esant didesniais nei yra. Ir tai praeis. Sakoma, velnias yra lyg Dievo beždžionė, besivaipantis Jo ir žmogaus kūrinių imitatorius bei klastotojas, atpažįstamas iš to, kad sugeba sukurpti vien bjaurastį. Bet kas gi bijotų beždžionės?