6 nuotr.Dabar pagrindinė visų pokalbių tema - koronavirusas. Baimingai tariamas žodis. Išmurmėtas pro kaukę. Istorikai šį laikotarpį įvertins daug vėliau. Be panikos. Visiškai objektyviai. Nes istorijos mokslas faktiškai nagrinėja tik pačias didžiausias žmonijos kvailystes. Pradedant karais ir psichopatiškais, maniakiškais karvedžiais. Na, ir ką rašys istorikai apie Covid-19 po šimto metų? Visiškai objektyviai?
Galbūt parašys, kaip 2020 metais žmonija, apimta visuotinės panikos, gyvybės išsaugojimo instinkto, savanoriškai sugriovė savo šalių ekonomikas. „Subombardavo“ jas be trečiojo pasaulinio karo. Ir laikinai tapo klusniais „zombiais“ su kaukėmis. Valdomais oficialių, primygtinų gąsdintojų. Irgi su kaukėmis. Nors prisidengus kaukėmis dažniau padaromos pačios didžiausios kvailystės. Kaukes mėgsta ir plėšikai, ir žudikai, ir rimti dėdės. Nes užsidėjus kaukę ir visiškai rimtas dėdė gali dūkti per Užgavėnes ir deginti Morę. O mes šit pleškiname savo darbo vietas, pragyvenimo šaltinius. Nes reikia pleškinti. Nes koronavirusas sėlina. Nes labai baisu. O kodėl baisu? Nes visi taip sako.
Lietuvoje per karantino laikotarpį koronavirusas iki praėjusio trečiadienio paankstino tik 48 lietuvių mirtį. Tiek žmonių telpa į vieną penkiaaukščio daugiabučio laiptinę. Per tą patį laikotarpį nuo širdies ir kraujotakos ligų numirė daugiau nei 150 žmonių. Taip pat buvo žuvusių gaisruose, eismo įvykiuose. Ar gatvėse bei namuose mirtinai subadytų. Tačiau šie duomenys, šie daug didesni mirtingumo procentai niekam nesukelia panikos. Dabar žmonija, apimta išlikimo instinkto, žaidžia apsiraminimo žaidimą - tūnosiu, išbūsiu, išlauksiu, ištirtėsiu po kauke. Gamtoje taip elgiamasi. Taip olose, urvuose, krūmuose tūno visi išsigandę gyvūnai. Tačiau net labiausiai išgąsdinta antilopė tyčia nesutrypia savo ganyklų. Net labiausiai išsigandęs begemotas neištaško viso balos vandens. Voverė vis vien slepia ne tik save, bet ir riešutus. Gamtos išsisaugojimo instinktai yra sudėlioti visiškai logiškai. Gyvūnai išsigąsta konkrečios grėsmės. Gaisro, stipresnio grobuonies. Visa gamta, skirtingai nei gyvūnas žmogus, nebijo nežinomybės. Būtent to, ko mes dabar bijome. Nes virusas yra nežinomybė.
Jei kas nors nepasivargintų suskaičiuoti mirtingumą nuo vėžio, tenkantį vienam milijonui gyventojų, turbūt išaiškėtų, kad nuo jo miršta daug daugiau populiacijos nei dabar nuo koronaviruso. Tiek Vokietijoje, tiek Ispanijoje ar Italijoje. Net nepatogu Lietuvoje baidytis to „padaro“, kuris toks šališkas. Įsisuka tik į hospisus, senukų globos, slaugos namus. Na, dar mėgsta medikus ir šiek tiek slidininkus. Bet nemirtinai. Tad jei nesi medikas, slidininkas ir guli ne hospise, kurių galų taip baidytis? Laimei, dar tik su kaukėmis. Ne su tramdomais marškiniais. O šiaip, jei leistumėte pajuokauti, mes savanoriškai įgyvendiname kažkokio seniai jau mirusio gerokai išprotėjusio mesijo svajonę. Matyti prieš jį baimingai tirtančią žmoniją. Visiškai vienodą. Su vienu už ausų užkabintu veidu. Kelių eurocentų savikainos. Taip, dabar mes tikrai valdomi. Valdžios instruktažų. Populiacija pagaliau tapo klusni ir maksimaliai nekritiška.
Kas dar išaiškėjo? Kad visiškai nenorime nei dausų, nei rojaus. Laikomės įsikibę į šią ašarų pakalnę. Dar išaiškėjo, kad mūsų blizgieji „žvaigždūnai“ ir „žvaigždutės“ tik puikavosi savo prabangiais dizainais bei interjerais. O pinigų pritrūko greičiau nei koks nors, jų žodžiais, „kaimietis“. Nesugebantis net komponuoti puokščių vestuvėms. Dar išaiškėjo, kad jau išmirštanti žmonių karta, užgrūdinta karo ir pokario, buvo psichologiškai daug atsparesnė kataklizmams. Visada, jei tik galėjo, taupė „juodai dienai“. Paniškai bijojo skolų. Pasitikėjo ne valdžios pažadais, bet tik pačiais artimiausiais giminėmis. Tokios savybės jiems padėjo išbūti, išlikti, išlaukti. Joks virusas nebūtų tų žmonių tiek išgąsdinęs, kad sulįstų į savo rūsius ar laukų griovius lyg per bombardavimą. Ar daug mūsų prosenių ar senelių yra pasakoję apie XX a. pradžioje Europoje siautėjusią „ispanką“? Jie pasakojo apie karų baisybes, pyliavas, duonos stygių, tremtis, bombą, išgriovusią trobos „interjerą“, o „ispanka“ lietuvių galvose masiškai neužsifiksavo. O kodėl? Nes pražiopsojo. Turėjo rimtesnių rūpesčių. Gal tuo metu lauką arė ar linus sėjo. Nes parapijų klebonai nebuvo epidemiologai. Nes prieš akis kasdien nešmėkščiojo valdžios mesijai, dėvintys kaukes. Kasdien pranešinėjantys visam pasauliui karantinų taisykles. Nes dabar mes lyg kvanktelėję žaidžiame ir neatsižaidžiame virusu. Kaip naujausio modelio telefonu. Gal jau prisižaidėme? Gal laikas dirbti?
