Regina MUSNECKIENĖ: Elitinė pašalpa – 5292 eurai į rankas

Duona - pustrečio euro. Sviesto kilogramas - 18 - 20 eurų. Pieno litras - netoli dviejų eurų. Sauskelnių pakuotė 24 - 28 eurai. Puodelis kavos - pustrečio euro ir daugiau, žiūrint kur ją gersi... Kirpyklos paslaugos - 40 - 50 eurų ir daugiau.

Tokioje daug ko atsisakyti verčiančioje kasdienybėje vienus iš mažiausių atlyginimų Europos sąjungoje gaunantys, bet už maistą daugiausia mokantys lietuviai gyveno praėjusius metus.

Bet jau iš anksto buvo ruošiami susitaikyti, kad mokės dar daugiau. Mat, praėjusios kadencijos valdžios malonės dėka kils akcizai degalams. Brangs prekių ir žaliavų gamybai pristatymas. Be to, didės pajamos! Vadinasi, tas pajamas iš gyventojų reikia išsiurbti kuo greičiau.

Jau gruodžio paskutinėmis dienomis kai kuriuose prekybos centruose akcijinės prekės kainavo tiek pat, kiek prieš kelias dienas be akcijos. Nors nė vienas lietuvis dar negavo nei padidintos pensijos, nei padidėjusios minimalios ar vidutinės algos, nei didesnės socialinės išmokos, savo tautiečiams verslininkams iš kalno turėjo mokėti daugiau.

Oficialiai skelbiama, kad Lietuvos gyventojai maistui išleidžia 20 procentų savo pajamų, ir tai yra vienas iš blogiausių rodiklių Europos sąjungoje. Pavyzdžiui, vokiečiai maistui išleidžia 11,7 procento, beveik dvigubai mažiau. Ir maistas ten kokybiškesnis. Ir sviesto pakuotėje ne 170, o po senovei - 250 gramų.

Taigi, mokame kaip šveicarai, uždirbame kaip bulgarai.

Tačiau šis oficialus skaičius, demonstruojantis neįtikėtiną absurdą, nėra visai tikslus. 20 procentų savo pajamų maistui išleidžia tie, kurie uždirba bent vidutinį atlyginimą, į rankas gauna 1300 - 1400 eurų.

Minimalų atlygį gaunantis žmogus pravalgo daugiau negu pusę savo pajamų. Juk dažnas Lietuvoje dar gyvena ne vienas. Turi vaikų, antrąją pusę, kuri galimai nedirba, nes augina vaikus. Visi nori valgyti bent tris kartus per dieną. 20 procentų minimalaus atlyginimo sudarytų vos du šimtus eurų. Ar už tiek gali pramisti keturių asmenų šeima?

Ar už šimtą eurų mėnesį galėtų išsimaitinti penkis šimtus eurų pensijos gaunantis senjoras?

Taigi, statistika - sau, gyvenimas - sau. Realus žmogaus būvis ne visuomet telpa į statistinius vidurkius.

O štai vieni iš pirmųjų beveik dvigubai didesnius atlyginimus už sausį jau gavę naujojo Seimo nariai turi savą statistiką ir požiūrį į gyvenimą. Kelias kadencijas Seime užsibuvęs liberalas televizijos laidoje aiškina, jog pajamos kilo gerokai sparčiau negu kilo kainos.

Taip, Seimo nario pajamos ir privilegijos augo greičiau negu kainos. O kaip su visa likusia Lietuva?

Labai paprasta į gyvenimą žiūrėti pro netyčia nusisekusio savo gyvenimo langą ir skatinti milijono bėdžių optimizmą. Per kelis dešimtmečius saugiai praleistus Seimo rūmuose gali visiškai atitrūkti nuo gerokai skaudesnio tikrojo žmonių gyvenimo ir postringauti, jog didesnės kainos yra gerai. Mat, dėl to, kad Lietuvai grėsė būti pigia šalimi, į svetimus kraštus išvažiavo tūkstančiai lietuvių.

Atsitokėkit ponas Seimo nary! Nemulkinkit patiklių žmonių. Beveik milijonas išvažiavo, nes, be praktinio požiūrio, be gailesčio ir išminties sugriovus ūkį, Lietuvoje nebuvo darbo. O valstybės turtus susišlavę ir patiklių žmonių investicinius čekius išvilioję apsukrūs „berniukai" sukūrė verslus, tapo darbdaviais, patys apsivilko kostiumus ir pasirišo kaklaraiščius, o darbuotojams mokėjo grašius arba visai nemokėjo atlyginimų. Sakė; „Gali eiti lauk. Vietoj tavęs laukia dešimtys už durų. „Neatsimenate?"

Kur jūs atsiminsite? Ne tas galvoje... Ko ten gilintis į tą varguolių gyvenimą?

Sakau varguolių, nes kokio trečdalio Lietuvos žmonių pajamos pastaruoju metu neaugo. Bet maisto produktus ir jie, ir tie, kurių pajamos augo, ir Seimo nariai ar ministrai perka už tą pačią kainą. Tiesa, gal ne už tą pačią. Turtingieji perka krevetes, lašišas, ungurius ir kitokius skanėstus. O dauguma kad ir vidutines pajamas gaunančių lietuvių ieško pigesnės vištienos ir kitų akcijinių prekių.

Taip jiems ir reikia duoda suprasti tas pats kelias kadencijas Seime sėdintis liberalas. „Viduriniosios klasės priedermė ištempti valstybę".

Ir tempiam. Tik kiek tos viduriniosios klasės, kai Lietuvoje gyvena daugiau kaip milijonas pensininkų ir vaikų. Lieka koks pusantro milijono darbingo amžiaus žmonių. Tarp jų gyvenantys iš pašalpų, neįgalūs, dirbantys už minimumą, auginantys vaikus. Viduriniosios klasės atstovų lieka koks milijonas. Ar pajėgs jie ištempti valstybę? Juolab, kad Lietuvai tapus brangia, verslas jau dairosi pigesnių šalių. Didėja nedarbas. Vidurinioji klasė dar labiau susitrauks. Kils nauja emigracijos banga.

Tik ar iš plepėjimo kainas gerokai lenkiantį atlygį gaunančiam valstybės „elitui" tai įdomu? Gal tik vienam kitam, pasiryžusiam dirbti „vardan tos"?

O dauguma tegu ir naujai išrinktųjų jau gyvena savo burbule ir savo gerovėje. Kai kurie žurnalistų paklausti, koks yra minimalus atlyginimas, negali pasakyti. Nežino, kas yra PVM (pridėtinės vertės mokestis), ką reikška PSD (privalomojo sveikatos draudimo mokestis), kiek šiemet turi kilti pensijos, gydytojų ir mokytojų atlyginimai.

Juk daugelio mūsų įsitikinimu, tautos išrinktieji tokius dalykus turėtų žinoti ir pažadinti vidury nakties. Tarsi „Tėve mūsų" maldą.

Deja, vaikšto sau laimingi, savimi ir savo beveik dvigubai padidėjusia alga patenkinti ir nesuka galvos dėl visokių VSDF, PSD, PVM ar kitokių trumpinių, kurie trumpintų jų gyvenimą.

Kokius įstatymus gali sukurti Seimo narys visiškai nesiorientuojantis socialiniame šalies gyvenime?

Nenoriu įžeisti už juos balsavusių rinkėjų. Bet kompetencijos ir žinių neturintis Seimo narys prilygsta paprastam pašalpiniui. Tik jo pašalpa, kurią mokėsime ketverius metus, prilygsta dešimčiai ar net keliolikai eilinio pašalpinio pašalpų. Mat, tai elitinė išrinktojo pašalpa.