Neseniai Seimo narys liberalas Eugenijus Gentvilas Lietuvai apreiškė, jog beveik dvigubai - nuo 3600 iki 6248 eurų išaugęs šios kadencijos Seimo nario atlyginimas per didelis gali atrodyti tik valkatoms.
Man asmeniškai taip pat atrodo, kad 3600 eurų Seimo nario atlyginimas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį Lietuvoje ir kitą socialinį kontekstą buvo pakankamas. Juolab, kad ne visi išrinktieji Seimo nariai turi pakankamą išsilavinimą ir pakankamą kompetenciją ir kuria ne visuomet kokybiškus bei visuomenei priimtinus įstatymus.
O privilegijų šalia palyginti gero buvusio atlyginimo turėjo daug. Lėšos kanceliarinėms išlaidoms, kurios neretai neša ir asmeninę naudą. Ne visuomet būtinos, dažniau pasituristavimą primenančios komandiruotės. Nemokamos galimybės plėsti akiratį. Solidžios išeitinės pašalpos, jei neišrenka kitai kadencijai, et.ct.
Tuo tarpu Kauno technologijų universiteto mokslininkė Rasa Erentaitė atskleidžia naujausius tyrimus apie Lietuvos vaikų skurdą, kuris per 2023 metus padidėjo 2,6 procento. Absoliutų skurdą patiria 6,7 proc. Lietuvos vaikų, o skurdo riziką - kas šeštas vaikas.
Skurdą patiria ir tų vaikų tėvai, nors dauguma, turbūt nėra nei asocialai, nei valkatos. Tik žmonės nesugebėję atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Gal sąžiningesni, menkiau, o gal realiau vertinantys savo gebėjimus, ne tokie apsukrūs, gyvenantys nepalankioje aplinkoje, galiausiai smaugiami neraliai išsipūtusių kainų.
Skursta ir nemažas procentas senolių lyg išganymo laukiančių lėkštės Maltiečių sriubos.
Ar tokiame socialiniame kontekste Seimo nariams, kurie privalėtų būti Lietuvos sąžinė ir garbė, derėtų beveik dvigubai sau kelti atlyginimus? O jeigu jau pasikėlė, bent patylėtų, užuot kritiškai situaciją vertinančius žmones vadindami valkatomis.
Pagal Eugenijų Gentvilą išeitų, jog aš taip pat valkata, nes nepritariu taip sparčiai ir neadekvačiai kylančiai Seimo narių gerovei.
Tad pabandžiau paieškoti savyje valkatos bruožų. Bet neradau. Nesivalkioju, o ramiai gyvenu savo namuose. Rūpinuosi šeima, padedu auginti anūkus. Nors jau esu pensinio amžiaus, bet, kol leidžia protas, dar dirbu.
Bandau ieškoti kitų žodžio „valkata" prasmių. Bastūnas, benamis, tinginys, perėjūnas, plevėsa, nerimtas žmogus. Nors užsimušk - nė vienas epitetas netinka.
Bastūnų, tinginių, perėjūnų, ko gero, daugiau rastųsi Seime, kur įstatymų kūrėjai reikia ar nereikia bastosi po pasaulį, „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto" migruoja iš vienos partijos į kitą sėkmingesnę ar tiesiog suteikiančią galimybę sėkmingiau pasirodyti.
Žvalgausi aplink. Valkatos epitetas netinka nė vienam giminaičiui, pažįstamam, kaimynui, pažįstamam. Nors dauguma jų taip pat mano, jog seimūnams pakako ir ankstesnio atlyginimo. O pagal E. Gentvilą išeitų, jog visi, kurie nepritaria geresnei seimūnų gerovei, yra valkatos.
Ką gi, ačiū, brangusis Seimo nary, už „komplimentą". Tik kas suneštų pinigėlius į šalies biudžetą, kurio dalis suteka į jūsų ir jūsų sūnaus, taip pat Seimo nario, pinigines, jei ne tie sunkiai dirbantys, bet dažniausia nė pusės Seimo nario algos negaunantys žmogeliai, kuriuos vadinate valkatomis?
Antra vertus, tokie komplimentai iš liberalių liberalų lūpų lietuvaičiams skiriami jau ne pirmą kartą. Prieš keturiolika metų liberalas Eligijus Masiulis apreiškė, jog už 5000 litų gali dirbti tik bepročiai arba vagys. Tuomet irgi analizavau save. Vogti nevagiu. Ir niekuomet gyvenime neturėjau net kokių nors galimybių ar pagundų vogti. Bet gal tikrai esu beprotė, nes niekuomet nesu uždirbusi net tų penkių tūkstančių litų? Ieškojau beprotybės ženklų - nepavyko rasti. Iki šiol, ačiū Viešpačiui, dar neranda ir gydytojai.
Tuometiniai Eligijaus Masiulio pasisakymai sukėlė sumaištį ne mano vienos, daugelio padorių Lietuvos žmonių galvose. Bet nurimome, kai didelio apetito neslepiantis politikas įkliuvo paėmęs solidų kyšį, įdėtą į viskio dėžutę, ir po ilgų bylos nagrinėjimo metų pagaliau atsidūrė už grotų. Padarėme išvadą, jog mes pavadintieji vagimis ir bepročiais, esame sąžiningesni, protingesni ir išmintingesni. Kaip sakoma laimingas ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam to, ką turi, pakanka.
Seimo nariams, ministrams ir kitiems sėkmingiausiems prie gausaus, kasdien kalėdinio lovio priėjusiems apetitas kyla bevalgant. Taigi, vis mažai ir mažai... Nelaimingi jie žmonės.
Bet grįžkime prie „komplimentų", kuriuos politikai sako, aišku, ne savo, o savo priešininkų rinkėjams. Jau buvome maloninami šunaujos, runkelių, kremlinių, vatnikų ir kitokiais stipriais epitetais. Neseniai atsirado naujas „rusų kekšė". Taip buvo pavadintas Kauno meras Visvaldas Matjošaitis, su žmona atėjęs į krepšinio rungtynes „Žalgirio" arenoje.
Bet ne tiek baisus pats žodžių junginys, kiek aplinkybės, kuriomis buvo suregztas mero pareigas, garbę ir orumą žeminantis išpuolis.
Juk visų pirma reikėjo žinoti, kad meras ateis į varžybas. Paskui suburti įžūlius sirgaliais apsimetusius skanduotojus. Sukurti skanduotę. Atsisėsti atitinkamoje vietoje, kad meras tuos įžeidimus išgirstų.
Koks baisus žmonių, ypač neįtikusių politikų, sekimas vyksta!
Kokios niekingos juodosios technologijos parenkamos, kad juos sužlugdytų, atimtų norą dirbti, pažemintų.
Kokios šlykščios ir nuolatinės metodikos taikomos, kad prieš tam tikroms politinėms jėgoms skersai kelio stovinčius gabiausius valstybės tarnautojus būtų nuteikta kuo daugiau žmonių.
Kiek lėšų reikia samdyti visokiausius provokatorius, lojikus, mitingų organizatorius! Ir, ko gero, tai daroma už mokesčių mokėtojų arba už lojalių verslo magnatų, kuriems vėliau atidirbama, pinigus.
Keisčiausia, jog tie patys vienai politinei jėgai tarnaujantys, pasotinti trubadūrai dabar piktinasi policija, kam ši pradėjo ikiteisminį tyrimą. Esą viešiems asmenims taikomi kitokie standartai, juos galima kritikuoti.
Taip, galima ir reikia kritikuoti, jeigu yra už ką. Bet ne „Žalgirio" arenoje, kur meras atėjo ne kaip meras, o kaip privatus žmogus. Čia jau ne kritika, o išpuolis ne tik prieš merą, bet ir prieš jo žmoną. Brutalus chuliganizmas. Viešas išsityčiojimas ir pažeminimas, įžeidimas.
Beje, taip buvo visus ketverius kadenciją baigiančiųjų valdymo metus. Vos tik kildavo koks skandalas, tuoj jo gesinti ir skandalo herojus pateisinti į eterį suplūsdavo savi politologai ir komentatoriai. Taisyklė, kad žiniasklaida turi oponuoti valdžiai nustojo galioti. Prieš plauką konservatorius, liberalus ir laisviečius paglostė vos viena kita žiniasklaidos priemonė.
Žmones, kurių valdomi gyvenome pastaruosius ketverius metus, apėmęs begalinis galios troškimas. Jie „paėmė" Vilnių, kuriame daug suvažiavusių, daug jaunų, patiklių žmonių - ir turi solidų elektoratą. Užtektų dar paimti Kauną - ir nuolat sėdėtų valdžioje. Bet neleidžia Visvaldas Matjošaitis, kurį žmonės meru išrenka jau pirmajame ture. Išrenka, nes nėra nei valkatos, nei vagys, nei bepročiai. Nėra akli - pastebi, kaip prie šito mero atsigavo miestas.
Kauniečiai myli savo miestą ir Lietuvą. Galbūt labiau nei Ukrainą. Tai skaudulys paslaptingoms „rankelėms", kurios visą Nepriklausomybės laikotarpį tai tiesiogiai, tai iš pasalų „valdo" Lietuvą. Net tuomet, kai de jure yra visai kita valdžia.