Regina MUSNECKIENĖ: Kaip demografijai pasitarnauja kunigai ir nebinarinės lytys?

Tačiau seniūnijoje net trys parapijos. Jas aptarnauti logiškai mąstant turėtų trys kunigai. Tuomet kyla „šventvagiška" mintis: jeigu tiems kunigams nereikėtų laikytis celibato, būtų leista vesti, seniūnijoje gyvuotų bent trys pavyzdingos šeimos ir galbūt šiemet būtų gimę ne keturi, o septyni vaikai.

Bažnyčia prisidėtų ne vien prie demografinės problemos sprendimo, bet ir prie moralinės. Ne paslaptis, jog katalikų bendruomenės autoritetą laikas nuo laiko pažemina pedofilijos skandalai. Kai kurių parapijų katalikus pasiekia gandai apie slaptas nelegalias kunigų sugyventines ir nesantuokinius vaikus.

Tai nebetelpa nei į Dešimt Dievo įsakymų, nei į Katalikų bažnyčios deklaruojamų vertybių sampratą. Kvepia veidmainiškumu. Juolab, kad bažnyčios hierarchai neretai tokius nusižengimus toleruoja.

Pagal „bažnyčios įstatymus" reta išsiskyrusių ir antrąją santuoką sukūrusių katalikų šeima gauna bažnyčios palaiminimą. Traktuojama, jog jie gyvena nesusituokę, nors ir įregistravę civilinę santuoką. Pasirodo, tai viena sunkiausių nuodėmių. Būtų keista, kad nesantuokiniams ryšiams, o kartais net iškreiptiems ryžtasi kunigai, darydami sunkią nuodėmę.

Bet iš tiesų nieko keisto. Kunigai - jauni, sveiki, neretai ir puikios išvaizdos, gražaus balso, puikaus išsilavinimo, inteligentiški vyrai. Su tokiais pat fiziologiniais poreikiais kaip ir kitų jaunų žmonių. Šalia kunigo dažniausia yra moteris. Tai šeimininkėlė. Tai bažnyčios puošėja ir tvarkytoja, seniau vadinta pročkele, dabar gal dizainere. Tai vargonininkė. Tai bažnyčios choro vadovė ar giedotoja. Tai jauna, žavi tikinčioji.

Visų jų susižavėjusios akys nukreiptos į jauną klebonėlį. Nieko nuostabaus, kad šis kartais neišlaiko „spaudimo" ir susigundo. O kur dar kiti biurokratiniai ir socialiniai kontaktai, kuriuos palaiko šiuolaikiniai kunigai? Kur socialiniai tinklai su visokiausiomis programėlėmis, pasiūlymais ir kitokiomis pagundomis? Tiek jaunas, tiek brandus kunigas joms turėtų būti aklas ir kurčias arba sterilizuotas.

Ir ne tik dėl savo seksualinių, bet ir dėl socialinių poreikių. Kartą teko būti krikštynose. Jaunas kunigas krikštijo vaikelį. Ne formaliai. Surengė tikrai kūrybingą, gražią ir pagarbią ceremoniją. Bet vienu momentu žiūrint į mažą kūdikėlį skruostu jam nusirito ašaros.

Supratau, jog ir jis trokšta turėti šeimą, auginti vaikus, būti pavyzdingu tėvu, mokyti savo atžalas katalikiškų vertybių. Deja, gyvenimas eina pro šalį. Tegu ir paaukotas Dievui. Ir nežinia, ar Dievui tikrai reikalinga prarasto gyvenimo auka?

Šios mintys nereiškia, jog noriu pateisinti katalikų moralei ir celibatui nusižengiančius kunigus. Šiaip ar taip stodami į Kunigų seminariją jie žinojo, kur eina ir kad teks paklusti žmogiškajai prigimčiai prieštaraujančiai tvarkai.

Tačiau didžiausią atsakomybės dalį dėl kylančių skandalų turėtų prisiimti aukščiausieji Katalikų bažnyčios hierarchai ir kritiškiau pažvelgti į šiandieninę tvarką. Bažnyčios turinys moderninamas, kad pritrauktų kuo daugiau tikinčiųjų, ypač jaunimo. O kunigo padėtis ir statusas nepajudinami šimtmečius.

Kas blogo nutiktų, jei Katalikų kunigams būtų leista vesti? Kaip leidžiama pastoriams, popams, rabinams... Ar nuo to jų tikėjimas būtų menkesnis? Gal kaip tik juos jungtų didesnė bendrystė su tikinčiaisiais? Jie rodytų tvarkingų, dorų šeimų pavyzdį parapijiečiams, asmeniniu pavyzdžiu rodytų, kaip auklėti vaikus. Gal netektų dejuoti ir dėl pašaukimų stygiaus?

Antra vertus, veidmainiškai atrodo ir tariamas Lietuvos bei kitų šalių valdžių susirūpinimas demografine situacija. Gvoltu šaukiama dėl mažo gimstamumo, demografinės krizės, gąsdinama, jog ateityje nebus kam dirbti ir išlaikyti pensininkų, bet daroma tiek daug bjaurių dalykų, kad tų vaikų gimtų kuo mažiau.

Pastaruoju metu kalbant apie žmogaus teises dažniausia keliama LGBT problematika. Išeitų, jog ši žmonių grupė labiausiai skriaudžiama, labiausiai kenčia, turi mažiausiai teisių. Bet iš tiesų niekas jiems nedraudžia gyventi taip kaip nori, dirbti ir užsidirbti pragyvenimui, niekas nestebi, ką jie daro savo miegamuosiuose. Atvirkščiai pastaruoju metu tai labiausiai savo gyvenimo būdą propaguojanti žmonių grupė, rengianti netgi paradus. Galinti pasikeisti lytį.

O kai savo šventę surengė už tradicinę šeimą kovojantys žmonės, jie iki šiol valdžiai paliepus, „dvaro žurnalistams" panorėjus, paniekinamai vadinami „maršistais", prokremliškais, kenkiančiais valstybei. Išeitų, jog propaguoti tradicinę šeimą, gimdančią vaikus ir gerinančią demografinę situaciją yra nusikaltimas? Tuomet atvirai pripažinkime, kad gyventojų mažėjimas, tautų nykimas yra gėris. Kam dar keliame demografijos problemas ir veidmainiškai dūsaujame?

O jeigu demografinė situacija vis dar svarbi, ar ne labiau pažeidžiamos jaunų, vaikus dar pasiryžtančių auginti šeimų teisės, kurios uždirbdamos minimalų 700 eurų atlyginimą, turi mokėti pusantro euro už pieno litrą, tiek pat už duonos kepalą ir porą šimtų gramų varškės, pustrečio euro už gabalėlį sviesto, 200 gramų grietinės, 22 eurus už pakuotę sauskelnių?

Ar nepažeidžiamos kūdikio teisės, kai jo rūbeliai, kuriuos per mėnesį išauga, kainuoja brangiau už suaugusiojo drabužį? Kai vos gimusiam vaikeliui jau ateina sąskaitos už atliekų tvarkymą įkalkuliuojant jas tėvams?

Ar nepažeidžiamos dirbančio žmogaus teisės, kai už jo darbą mokami grašiai, palyginti su šiandieninėmis maisto produktų, komunalinių paslaugų, šildymo ir kitomis būtiniausių dalykų kainomis?

Ar nepažeidžiamos teisės senjorų, kurių pensija siekia tik 40 procentų buvusio ubagiško uždarbio, o reikia susimokėti ir už būstą, ir į burną ką nors įdėti, ir vaistų nusipirkti, o kartais dar mokėti ir už gydymą?

Deja, apie tai nekalbama. Matyt, apie netradicines orientacijas kalbėti įdomiau, egzotiškiau, kažkas lietuviams vis dar naujo...

Neseniai prasiautė „Eurovizija" su stringais pridengtais pudruotais vyrų užpakaliais, raganomis ir net keliomis „dainomis - orgijomis" apie vyro meilę vyrui, iš kurios, deja, negimsta vaikai. Ir laimėjo mergaitišku sijonuku vilkintis šveicarų berniukas, save laikantis nebinarine asmenybe, tai yra savęs nepriskiriantis jokiai lyčiai.

Kol pasaulis pripažino tik dvi lytis - moterį ir vyrą, buvo viskas aišku. Moters funkcija gimdyti vaikus, vyro - būti duondaviu, išlaikyti šeimą. Anksčiau dauguma gimdydavo, kiek Dievas duodavo. Vėliau tiek, kiek pajėgdavo išlaikyti. Dabar vieną, geriausiu atveju - du.

Arba - nė vieno. Nes nei vyras, nei moteris nenori atlikti prigimtinių, Kūrėjo duotų funkcijų. Išnešioti, pagimdyti, išauginti vaiką reikia didelio pasiaukojimo, atsisakyti dalies savo karjeros ambicijų, gyvenimo tikslų, materialiųjų siekių.

Juolab, kad vaikus auginančioms šeimoms kartelė užkelta labai aukštai. Vaiko negali griežčiau sudrausminti, bet pradėdamas lankyti darželį jis jau turi naudotis tualetu, ateidamas į pirmą klasę jau privalo mokėti skaityti. Vaikas privalo būti labai socialus, mąstyti ir kalbėti kaip koks senis. Jei viso to nemoka - kalti tėvai, kurie privalo auklėti vaiką, nors daugiausia laiko tenka skirti, kad uždirbtų jam duoną.

Materialinė kartelė - taip pat nemenka. Būtinas automobilis, atskiras vaiko kambarys, gimtadienis su šimtą eurų kainuojančiu tortu, pulku draugų ir šventės vedėju. Jei to nedarysi, vaiko teisių gynėjos nenubaus, bet tėvams priekaištaus pats vaikas, nes kai kurie jo bendraamžiai gyvena būtent taip.

Nenuostabu, kad daugelis net šeimas sukūrusių jaunų žmonių, susilaukę vienos atžalos, antros gimdyti jau nebesiryžta. Per sunku.

O visas šias mintis „užviršuotų" po Kovo aštuntosios socialiniuose tinkluose paskelbtas vieno influencerio tekstas. Jis rašo, jog moterims Kovo aštuntąją reikėtų dovanoti ne gėles, o žadintuvus, kad jos anksčiau atsikeltų ir išvežtų savo „rėkiančius pyplius" anksčiau į mokyklas ar darželius ir nesudarytų gatvėse spūsčių.

Tokia tat influencerio „pagarba" atžalas, gal ir jam uždirbsiančias pensiją, auginančioms gimdytojoms. O požiūris, kaip žinia, lašas po lašo ir akmenį pratašo.