Regina MUSNECKIENĖ: Žmogiškos klaidos ar septynios didžiosios nuodėmės?

Klausimai - nelabai politiški. Bet labai šeimyniški. Ir žmogiškąja bei pedagogine prasme profesorius - teisus. Per vyrą ir jo giminaičius ministrė „padarė žmogišką klaidą". O kai yla išlindo iš maišo, sutuoktinis mistiškai dingo.

Beje, vėliau žmonai atsiliepė telefonu, bet patvirtinti, kad jis mokėjo už atostogas Dubajuje, negalėjo. Tad buvusi ministrė prabangias atostogas pavėluotai deklaravo kaip dovaną ir sumokėjo mokesčius su delspinigiais.

Mėgstu mąstyti kritiškai. Ypač apie politikus, kurie vos įžengę į Seimą, patampa savimi besigrožinčiais ir besigėrinčiais narcizais.

Bet kartais ir jų man nuoširdžiai gaila. Gaila ir Monikos Navickienės. Dirbo sau ramiai moteriškė. Neblogai dirbo. Laikas nuo laiko gebėdavo pavadovauti net dviems ministerijoms. Ir senajam Landsbergiui buvo ypatingai pagarbi. (Bent tiek, kiek matėsi viešojoje erdvėje). Galėjo tapti vienu iš garvežių, į naują Seimą tempiančių konservatorių traukinį.

Ir šast viešojoje erdvėje išlenda informacija apie įtartinus ryšius su vyro suvestinėmis giminėmis. Giminių, kaip sakoma, nepasirinksi. Bet skristi ar neskristi privačiu lėktuvu, priimti ar nepriimti brangią dovaną - galima pasirinkti. Vargu, ar anksčiau, kol nebuvo ministre, M. Navickienei tolimi giminės ar giminių draugai siūlydavo keliones į Dubajų? Gal vertėjo apie tai pamąstyti?

Antra vertus, iš ministrių susikompromitavusi politikė neišėjo į niekur. Liks Seimo nare. Ir kelyje į naujos kadencijos Seimą įrašyta šeštuoju numeriu. Taigi, dangus neužgriuvo, kaip užgriuvo, pavyzdžiui, Petrą Gražulį, kuriam surengta netgi apkalta. Formaliai už tai, kad tiesė ranką prie kito Seimo nario balsavimo mygtuko, kad rodė nepalankumą gėjams, o faktiškai už tai, kad nuolat kritikavo konservatorius.

Paskutinis pavyzdys dar kartą įrodo, kad kritikos valdantieji buvo verti. Ir ne tik šis pavyzdys! Antai iškilus savivaldybių tarybų narių čekiukų skandalui, finansų ministrė Gintarė Skaistė grąžino 14 tūkstančių be pateisinamos priežasties išleistų eurų. Gerai, kad buvo pasitaupiusi! Ir viskas kaip nuo žąsies vanduo. Nes pagal Kauno savivaldybės tarybos reglamentą, kurį kaip anksčiau Kauną valdžiusio konservatoriaus Andriaus Kupčinsko palikimą paveldėjo Visvaldas Matjošaitis, kur išleidai kanceliarinėms prekėms skirtus pinigus nė nereikėjo atsiskaityti. Taigi, jokių čekiukų - ir jokio čekiukų skandalo Kaune nėra.

Tuo tarpu Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius, neteisėtai išleidęs mažesnę kanceliarinių išlaidų sumą, teisiamas. Tokių pavyzdžių bus dar daugybė.

Nei mažiau, nei daugiau tų lėšų pasisavinusiųjų teisinti negalima. Visus valdė ta pati „žmogiškoji klaida" arba viena iš septynių didžiųjų nuodėmių - godumas. Kaip ne sarmata merui, gaunančiam solidų atlyginimą, gvieštis biudžeto pinigų, apmokant ne tik už savo, bet ir už žmonos telefonus? Juk būtų sutekęs lėšų iš savo algos žmonai telefoną nupirkti ar naują televizorių savo namų svetainėje pastatyti. Kur vyriškas išdidumas ir mero orumas?

Antra vertus, gaila jauno, gabaus, perspektyvaus žmogaus, galėjusio būti pirmuoju, o ne paskutiniuoju numeriu Socialdemokratų partijos sąraše rinkimuose į Seimą.

Čekiukų skandalas apnuogino politikų moralines opas. Bet valstybei taip pat naudingas tik moraline prasme. Materialine prasme - gerokai nuostolingas. Atsisakius Tarybos nario veiklai skirtų išlaidų, bet davus ir dribtelėjus solidų atlyginimą, ir gerai, ir blogai dirbantis Tarybos narys, kuris turi ir savo nuolatinį darbą, iš Savivaldybės biudžeto gauna dar vieną nemažą algą. Didesnę už kai kurių visą mėnesį diena iš dienos plušančių žmonių atlygį.

Čekiukais spekuliuodavo tik patys įžūliausieji politikai. Kiti taupydavo arba visai atsisakydavo kanceliarinių išlaidų. Dabar ketvirtadalio mero atlyginimo vertas pinigų lietus - kiekvienam. Tarybos narių išlaikymui tenka skirti gerokai didesnę biudžeto dalį. Už tuos pinigus galėtų riebiau pažvyruoti kokią kaimo keliukų atkarpą, o gal išasfaltuoti gatvelę.

Moraline prasme taip pat išlošta nedaug. Nes su naujuoju Įstatymu anuliuota ir politikų moralinė atsakomybė.

Keista ta mūsų valstybė. Atrodo reikėtų tik griežčiau ir suprantamiau reglamentuoti biudžeto lėšų naudojimą tiek politikams, tiek visokių biudžetinių įstaigų vadovams - ir visiems viskas būtų aišku! Nereikėtų po čekiukus knaisiotis Tapinui. Nereikėtų net sušilus darbuotis teisėjams, kai yra ir kitų bylų. Kiek žmogiškųjų resursų būtų sutaupyta, jei nebūtų iš godumo kylančių žmogiškųjų klaidų ir Įstatymo landų, leidžiančių privilegijas savaip interpretuoti.

Jeigu būčiau kokia nors galinga mistinė būtybė, daugelį politikų tiesiog išvanočiau diržu. Nes jie elgiasi kaip maži vaikai, praradę savisaugos instinktą ir negalvodami apie pasekmes.

Vanoti reiktų ne vien už godumą, bet ir už kitas didžiąsias nuodėmes. Dažniausia iš jų - puikybė!

Kartais gėda klausytis kaip šneka, kaip giriasi ir savimi grožisi kai kurie politikai, ypač buvusių politikų ir visuomenės veikėjų vaikai, per tėvų žinomumą patekę į elitinius Vilniaus sluoksnius.

Daugelio jų tėvams nuoširdžiai rūpėjo valstybės ateitis ir reikalai. Jie buvo mokslininkai, filosofai, orūs ir pagarbos verti žmonės. O kai kurių sūnūs apsikaišę puikybe lyg povo plunksnomis beprasmiškai laksto po pasaulį, švaistydami valstybės pinigus, giriasi draugais Amerikoje, sako, kad Europa turi jų klausyti. Jų tėvai, savo darbu ir protu pelnę vaikams geresnį gyvenimą, turbūt vartosi kape.

Gero diržo, atvedančio į protą reikėtų ir kai kuriems garsiems pasaulio politikams, žvanginančiais ginklais prie svetimų valstybių sienų, raginančiais savo sienas apsistatyti branduoliniu ginklu, skaičiuojantiems kiek kuri valstybė turi parengtų ir neparengtų branduolinių galvučių. Kodėl jie mano turį teisę spręsti pasaulio žmonių likimus? Rizikuoti svetimomis gyvybėmis ir gyvenimais?

Deja, tokios mistinės būtybės, pakilusios virš žemės ir iš aukštybių diriguojančios žmonių gyvenimui, o už neklausymą pačaižančiais diržu nėra. Yra tik Dievas! Bet galingieji jo nebijo. Patys save laiko dievais.

Politikų sukurti visų gyvenimo situacijų neaptariantys, o kartais net skylėti įstatymai - nevisiškai patikimi. Dažnai prasilenkia su moralės ir etikos normomis. Nesukuria teisingumo. O atvirkščiai - sudaro sąlygas plisti žmogiškoms klaidoms ir septynioms didžiosioms nuodėmėms.

Antai ir senasis konservatorių vedlys, laikomas tautos patriarchu, paauklėjo anūką ir iškart gavo atkirtį - priminimą apie tai, kaip senelis naudojo Europos parlamento skirtas kanceliarines lėšas. Anūkas atsikirto ne kur nors savo namų kertėje, o viešai - per televiziją.

Neklauso anūkėlis. Išaugo. Įkopė į penktąjį savo gyvenimo dešimtmetį. Iki pilnametystės išaugino savo vaikus. Autoritetai blunka.

Bet kai autoritetų nėra - kuo sekti? Kur tas krištolinio skaidrumo, sąžiningumo, saikingumo, protingumo, gyvenimo dėl Tėvynės pavyzdys?

Jų dar yra. Ir paprasto kaimiečio troboje, ir kukliame miestiečio bute, kur gyvena žmonės skrupulingai besilaikantys kelių paprastų žmogiškumo taisyklių. Jis yra ir kai kurių politikų kabinetuose. Bet ignoruojamas, nes didiesiems per sunku mažųjų gyvenimu sekti.