1 nuotr.Seimo pavasario sesija, kurios metu bus paskelbta referendumo dėl žemės data, prasidės kovo 10-ąją. Paskelbus tikslią datą, dar teks laukti įstatyme numatytus 2 mėnesius. O politikai politinėje taryboje dar tariasi ir visai neaišku, kada tą datą paskelbs. O gal kreipsis į Konstitucinį Teismą? Gal tada tik referendumo datą paskelbs, kai užsieniečiai į Lietuvą atbildės? Apie tikrąsias delsimo priežastis kalbamės su akademiku, socialinių mokslų daktaru Romualdu GRIGU.
- Visi požymiai rodo, kad politikai bandys užmarinti tą referendumo dėl žemės reikalą. Skleidžiami gandai, kad jei pasisakysime prieš žemės pardavimą užsieniečiams, mes, Lietuva, būsime išmesti iš Europos Sąjungos. Tokie gąsdinimai yra visiška nesąmonė. Aišku, galima įstatymo stabdžius sustatyti, kad žemė užsieniečiams nebūtų visiškai laisvai pardavinėjama. Dabar ir vyksta politikų diskusijos dėl tų stabdžių. Kad užsieniečiai, čia nusipirkę žemės, neturėtų reikšmingos įtakos mūsų valstybingumui.
- Bet klausimas visiškai aiškus! Trys šimtai tūkstančių parašų surinkta. Seimui lieka ne svarstyti, tartis, o grynas techninis formalumas - nustatyti referendumo datą.
- Manau, politikai, delsdami paskelbti referendumo datą, siekia dvejopų tikslų. Pirma, nori apraminti Briuselį. Antra, nori laimėti laiko stabdžiams.
- Tuos stabdžius jau seniai reikėjo sudėti. Vos įstojus į Europos Sąjungą.
- Daug žioplysčių buvo pridaryta pačiu aukščiausiu lygiu. Prarandame nacionalinį orumą, Tautos tęstinumą, valstybės integralumą prarandame. Pirmieji atsidavėme Briuseliui. Pirmieji puolėme kelti rankas už globalizmą. Tarsi tie kumečiai iš „galiorkos“.
- Pasigirsta kalbų, kad reikia kreiptis į Konstitucinį Teismą. O kam? Joks demokratinės valstybės Konstitucinis Teismas juk vis vien negali uždrausti piliečių referendumo. Tai kam kreiptis?
- Konstitucinis Teismas jau neaiškina Konstitucijos, bet pats jau papildo Konstituciją. Daugiau nuo savęs prideda. Ne per daug paiso Lietuvos nacionalinių interesų. Aišku, mums konfliktas su Europos Sąjunga nėra naudingas, ypač kai tokie įvykiai Ukrainoje. Tačiau jei visų Lietuvos valdžios galvų nuomonė sutaptų, tikrai rastų rimtų argumentų Briuselyje, kodėl mūsų mažai valstybei pavojinga pardavinėti žemę užsieniečiams. Prisimenu, prieš 10 metų Marijampolės ir Vilkaviškio rajonuose užsieniečiai žemes supirkinėjo per vietos tarpininkus. O jei atsidurtų tos žemės lenkų rankose. Juolab kai yra laisvas darbo jėgos ir prekių judėjimas. Lygiai taip pat galima išparceliuoti ir Vilnijos žemę. Jei mūsų šalies vadovai būtų drąsūs, reikėtų būtent apie tai viešai kalbėti. Briuseliui nereikia nacionalinių valstybių. Didžiosioms valstybėms tokia tendencija nepavojinga, bet mažoms valstybėms tokia situacija yra neadekvati. Nusilpusių tautų ir mažų valstybių negalima dėti ant vienos lėkštės su Vokietija, Prancūzija. Tos didžiosios valstybės, net jei parduoda žemę užsieniečiams, vis vien išlieka stabilios, galingos. O mums reikia patikimų stabdžių, kad neišnyktume. Manau, mums reikia siekti, kad tokie stabilūs saugikliai, stabdžiai būtų priimti ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselio lygiu. Bet apie tai negalvojama.
Atsimenu, prieš kelerius metus Krašto apsaugos ministerijoje vedžiau seminarą JAV generolams ir pulkininkams. Sakiau, kad visur kalbama apie teises bei laisves, tačiau reikia kalbėti ir apie mažų valstybių teises. Nes jos nyksta, jų kultūra tampa panaši į prekybos centrų kultūrą. Amerikiečiai kariškiai pasakė, kad mažų valstybių problemos yra labai įdomios, bet niekas apie jas nekalba. Referendumu dėl žemės nepardavimo siekiama ne tik ekonominių, bet ir dvasinių bei socialinių tikslų. Jei Lietuvoje įsivyraus užsieniečių faktorijos, hasjendos, mūsų kaimo žmonės taps kumečiais. Teks dar įsivežti darbo jėgos ir iš kitų kraštų. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Kęstutis Lapinskas buvo puikiai orientuotas, kas yra nacionalinė valstybė. Sovietiniais laikais K.Lapinskas, kaip ir aš, Maskvoje buvo lietuvių aspirantų tautinio nacionalinio klubo narys. Todėl suprato, kaip mums svarbi nacionalinė valstybė. O dabartinis Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Urbaitis mane nustebino. Teisinius dalykus nupjauna nuo visos valstybės. Manau, yra pažeistas sisteminis mūsų valstybės ir jos žemės suvokimas. Nes prarandant žemę dingsta ir dvasiniai mūsų kaimo dalykai. Dings lietuvių bendruomeniškumas, tradicijos. Žemės praradimas būtų didžiulis smūgis, toliau ardysiantis lietuvių bendruomenę. Ji bus dar labiau išnarstyta į atskirus fragmentus. Liks tik atskirai gyvuojančios, tarpusavyje vis mažiau susisiekiančios salos. Juk ir Lietuvoje veikiantys įvairūs klubai, judėjimai, organizacijos dar išlaiko pilietinį užtaisą, bet į jų pareiškimus nekreipiama dėmesio.
- Referendumo oponentai kalba, kad referendumas tik todėl buvo sumanytas, kad aktyviausi parašų rinkėjai patektų į Europarlamentą ar bent į kitos kadencijos Seimą.
- Žinoma, yra ir tas momentas, jo neatmeskime. Sudėjus tiek asmeninių pastangų, norima ir ką nors laimėti. Bet visada galima rasti kokių nors kompromitacijų, žmones suniekinti. Tarsi viskas būtų inspiruota užsienio tarnybų. Jei žmogus pasielgia dorai, tai iš jo patriotiškumo tuoj būtina pasišaipyti. Užsienio tarnybos, tikiu, yra Lietuvoje išskleidusios savo siūlelius. Kad per trečius asmenis įteigtų Lietuvos jaunimui, kad čia, Lietuvoje, jiems nematyti jokių perspektyvų. Natūralu, kad raštingi jaunuoliai magistrai, prisiklausę visokių kalbų, nenori čia pasilikti. Be to, ir be užsienio tarnybų turime savo bėdų. Net valdžioje nėra sutarimo tarp politikų. Atsimenu, man vienas pažįstamas pasakojo, kaip su savo tėvu Ignu Končiumi (tarpukario Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas - red. past.) Prancūzijoje dalyvavo priėmime. Prieš tai Parlamente pliekėsi Prancūzijos komunistai su konservatoriais, o paskui - furšetas. Visi susidaužia taurėmis, apsikabina. Ir pasiteisina, kad mes visi - vis vien prancūzai. Vienas gali žiūrėti į Prancūziją iš viršaus, kitas iš centro, kitas iš apačios, bet visi vis vien mato Prancūziją.
- Būtų puiku, jeigu mes taip matytume Lietuvą!
