8 nuotr.Virusas prikišamai parodė, kad svajonės apie „pasaulį be sienų“, apie visoms tautoms ir civilizacijoms globalizacijos nešamą gėrį, „laisvąją rinką, kuri viską sureguliuos, jei tik jai bus leista nevaržomai veikti“ ir liberaliąją demokratiją, kuri be pasipriešinimo užkariaus pasaulį ir t.t., dūžta į šipulius.
Paaiškėja, kad vienintelė socialinės organizacijos forma, šiaip ne taip besimobilizuojanti atremti visuotinį pavojų, yra sąmoningai silpninta, niekinta ir išsunkiama nacionalinė valstybė. Dienomis, kai sienos užsidaro, iki šiol pusbadžio dieta dešimtmečiais laikytos valstybinės institucijos, medicinos sistema ir piliečių išrinktieji pareigūnai tampa tuo skydu, kuriuo bandoma, sėkmingiau ar ne, dengtis nuo stichinės nelaimės.
Tačiau pasaulinė pandemija - iššūkis ir demokratijai, kuri po Berlyno sienos griūties sukelto optimizmo per pastarąjį trisdešimtmetį patyrė tiek išorinių, tiek ir nemenkų vidinių iššūkių. Kaip rodytų jos kelią pasirinkusių šalių patirtys, nepakanka į savo konstitucijas ar viešąją retoriką įterpti žodžių apie laisvę ir lygybę, kad tai savaime imtų veikti. Deja, demokratinėmis procedūromis dangstosi net ir žiauriausi bei labiausiai iškrypę autoritariniai ar totalitariniai režimai.
Argi autoritarinė Kinija, kuri griebėsi itin drakoniškų priemonių viruso plitimui suvaldyti, nebuvo efektyvesnė už demokratines Vakarų šalis, kurios pavojaus akivaizdoje pasimetė ir negrabiai apeliavo į piliečių sąmoningumą? Juk iš tiesų, kaip aiškėja, to sąmoningumo ne tiek daug ir esama. Įpratę prie savo ego įgeidžių tenkinimo, prie visokeriopų teisių ir laisvių Vakarų pasaulio gyventojai instinktyviai baidosi ribojimų ir suvaržymų, juolab jeigu jų prašoma susivaržyti patiems.
Išeitų, kad demokratijai įgyvendinti nepakanka deklaruotų teisių, reikia ir atsakingų piliečių - tam tikros etnokultūrinės bendruomenės narių, kurie su ja tapatintųsi. Tačiau kaip pasiekti šį mobilizuojantį pareigingumą, jeigu švietimo sistema tebėra orientuota į individų - paklusnių kapitalistinės produkcijos gamintojų ir uolių vartotojų formavimą?
Pereikime prie Lietuvos, kurioje aukščiau minėtos problemos itin gerai matomos. Kad su pas mus įtvirtinta neonomenklatūrine, politekonominio parazitizmo bruožų nestokojančia sistema yra kažkas negerai ir piliečiai nebenori su tuo taikstytis, parodė Seimo rinkimai, kuriuose LVŽS antrajame ture nušlavė konservatorių atstovus. Pastarieji įkūnijo posajūdinę „atstovavimo normalybei“ tradiciją, kuri irgi buvo galutinai diskredituota TS-LKD atsiskleidus kaip tipinė neoliberalioji, su konservatyviomis vertybėmis nieko bendra neturinti „progresyvi“ genderistinė partija.
Deja, „valstiečiai“ irgi anaiptol nepasirodė esą ideologiškai nuosekli alternatyva susiklosčiusiai sistemai, ką parodė jų gretose, šalia išties padorių žmonių, atsidūrę ir strateginius postus užėmę ar pas oponentus perbėgę vertybiniai liberalai. Tačiau virusas duoda šansą ir jiems, sėkmingo krizės suvaldymo atveju, išlaikyti ar net pagerinti savo pozicijas prieš rinkimus. Todėl ir buvo, stebėtinai sinchroniškai, imtasi reitingus auginančio SAM ministro A.Verygos nuėmimo kampanijos. Taipogi, kas yra žymiai rimčiau, pasigirdo „opozicijos lyderio“ reikalavimai šalyje įvesti nepaprastąją padėtį. Masėms įteigti buvo pasitelkta ne tik visuomet ištikima ir uoli didžioji žiniasklaida, bet ir savo paslaugas pasiūliusi Ingrida Šimonytė ar staiga vėl valdyti ir ministrus atleidinėti užsigeidusi prezidentė.
Situacija tokiems rizikingiems, ant perversmo briaunos balansuojantiems, manevrams atrodė palanki, nes visos valdžios grandys pasirodė esančios kaip niekad pažeidžiamos. Turime vis dar sau vietos nerandantį ir simbolinį autoritetą neapdairiai barstantį prezidentą, karjeristą Seimo vadovo kėdėje, ką tik sunkią ligą įveikusį ir pilna jėga dar negalintį dirbti premjerą. Tad, esant visuotiniam pasimetimui ir nerimui, kodėl gi jų vieton nepasiūlius „tvirtos rankos“ krizei suvaldyti, nors demokratiniai mechanizmai to ir neleidžia padaryti? Juolab kad situacijoje, kai akimirksniu griūva susiklosčiusi tvarka, keičiasi pasauliniai ir regioniniai galios centrai, persiskirsto globalieji finansų srautai, verta kuo skubiau pasistengti užsiimti geriausias pozicijas.
Ką šitoje situacijoje galime padaryti mes, eiliniai piliečiai, savo sričių specialistai? Kaip minėjau, ši padėtis atveria netikėtą galimybių langą bandyti sukurti žmogiškesnę, tautiškai ir pilietiškai sąmoningesnę, solidaresnę santvarką, nes, akivaizdu, toliau ramiai kliautis vien ES struktūromis ir jų nuleidžiamu reguliavimu nebeišeis. Kokiomis priemonėmis tai galima būtų padaryti, reikia galvoti dabar. Reikėjo jau vakar.
