3 nuotr.„Kai valstybei pradeda vadovauti tarnų tarnai, joje prasideda griūtis", sakė kinų filosofas Laodzi (Laozi).
Atrodo, kad turime ir galime šiandien pasidžiaugti tais pokyčiais, kurie įvyko per tuos pastaruosius daugiau nei trisdešimt Nepriklausomybės metų Lietuvoje...Tikrai iš išorės Lietuva gražėja: krenta į akis žmonių tvarkomos sodybos, miestų bei miestelių aplinka, taip pat pastebimai keičiasi ir pati grožio samprata. Gal tą aplinką šiek tiek darko nauji mažai įdomūs daugiaaukščiai „stiklainiai" sostinėje, bet tikiu, kad jie laikini ir ateis laikas, kai jie bus pakeisti kitais statiniais - labiau atitinkančiais pasaulinius šiuolaikinės architektūros standartus.
Turiu prisipažinti, jog dažnai pagalvoju, kad šiandien galėtume daug daugiau kuo pasididžiuoti, nei vien tik aplinkos tvarkymo-gražinimo poslinkiais bei stojimu į NATO ar Europos Sąjungos organizacijas. Mano galva, Lietuvos praradimai yra žymiai skausmingesni už pasiekimus, nes praradome Tautos vienybę. Ji net ir sovietmečiu buvo stipresnė - buvome vieningesni ir didesni savosios valstybės patriotai.
Šiandien pasiekėme didžiulį žmonių tarpusavio susipriešinimą, abejingumą ir tuo tarsi atvėrėme vartus į pragarą, prarasdami didelę dalį tautiečių, išvykusių uždarbiauti svetur ir net nebegalvojančių sugrįžti į Tėvynę. Tai yra rimtas pavojus mūsų nutautėjimui - išnykimui. Manyčiau, tai yra akivaizdus mūsų valstybės vadovų netoliaregiškumo ar jų abejingumo vykstantiems procesams rezultatas.
Per visus tuos daugiau nei trisdešimt Nepriklausomybės metų mačiau tik vieną Baltijos šalių prezidentą, kuris, mano nuomone, tikrai rūpinosi savąja valstybe ir jai tarnavo. Tai buvo Latvijos prezidentė Vaira Vyke - Freiberga: jai rūpėjo valstybės žmonės, o jos prisiimta atsakomybė buvo ne vien tik tušti žodžiai - nesu girdėjęs nė vieno valstybės vadovo taip kalbant.
Galbūt daugelis nesutiks su manimi, bet, deja, visiems buvusiems Lietuvos vadovams labai toli iki prezidento Antano Smetonos, kuriam šiandien vis dar neišdrįstama sostinėje pastatyti paminklo. Algirdas Brazauskas, žinoma, turėjo lyderio savybių, bet jis buvo technokratas - geras „ūkininkas" ir puikus vyriausybės vadovas, bet prezidentui reikalingos visai kitos savybės. Pirmiausia jis turi būti ir dvasinis tautos vadovas - vizionierius - su visa pagarba visiems buvusiems Lietuvos valstybės vadovams nė vieno tokio nebuvo.
Manau, kad mes turėjome galimybę per šį Nepriklausomybės periodą išsirinkti tokį prezidentą, bet, matyt, buvome neverti to. Turiu galvoje Stasį Lozoraitį... Tai jau praeitis, bet ta praeitis išlieka su didele paslaptimi, kuri galbūt kada nors bus įminta.
Sutinku, kad kaltė dėl renkamų vadovų krenta ne tik jiems, kurie prisiima atsakomybę už savo valstybės dabartį bei kuriamą jos ateitį, - kalti pirmiausia esame mes, vadovais rinkdamiesi asmenis, kurie nepakyla aukščiau savųjų interesų, neįžvelgia ir nekelia aukštesnių siekių nei sau, nei valstybinių institucijų vadovams. Kitaip tariant, išsirenkame tuos, kurie neturi reikiamų savybių toms atsakingoms pareigoms.
Per tuos nepriklausomybės metus nesugebėjome išsirinkti ne tik prezidento, kuris taptų tikruoju dvasiniu valstybės vadovu, neturime nei Seimo ar Europos parlamente atstovų, kuriais galėtume pasitikėti, kurie rūpintųsi mūsų valstybės interesais - mūsų Tautos žmonėmis.
Šiandien dvasinė situacija Lietuvoje yra blogesnė, nei kada nors buvusi mūsų valstybės istorijoje. Šiandien nebegalime surasti vieno žmogaus, kuris galėtų deramai atstovauti - vadovauti valstybei. Juk nėra gerai, kad tenka rinktis iš finansistų, kad ir kokią skaitlingą biblioteką jie būtų susinešę į namus. Jie gali būti gerais finansų ministrais ar bankininkais, bet būti gerais valstybės vadovais negali ir niekuomet negalės, - valstybės vadovui reikia kitų proto pastangų ir visai kitos lyderystės.
Per šį Nepriklausomybės laikotarpį susiformavo vartotojiško mąstymo karta ir net patys patikėjome tuo, kad visų svarbiausia - materialinė gerovė, kad tik ji nulemia viską.
Taip, mes bandome remtis-vadovautis graikų filosofija, Romos teise, krikščioniškąja etika - tomis bazinėmis studijomis, kuriomis remiasi ir visos kitos Europos tautos, bet, panašu, kad po Stasio Šalkauskio, Jono Basanavičiaus, Česlovo Gedgaudo, Marijos Gimbutienės ir daugelio kitų šiandien nebeturime, kas atliktų rimtesnes mūsų tautos istorines studijas bei bent jau bandytų nubrėžti Lietuvos ateities viziją. Ieškotų atsakymo, kurgi mūsų tautos vieta - jos išlikimo-egzistavimo prasmė šio pasaulio sandaroje.
Lietuvoje yra ir kita bėda: praktika rinktis vadovais tuos, kurie praėję nors ir trumpalaikį apmokymą JAV ar kokių kitų valstybių institutuose, tikintis, kad jie tarnaus tik Lietuvos interesams. Koks apsigavimas: dažniausiai jie tampa savotiškais tų valstybių pasiuntiniais - tų valstybių interesų vykdytojais - savotiškais kolaborantais. Tą aiškiai matome vykstant Lietuvoje.
Kinų išminčiai dar šeštame amžiuje prieš mūsų erą rašė: „Valstybės griūtis prasideda tada, kai jai vadovauti pradeda tarnų tarnai" ir „Neįmanoma patikėti, jog tarnų tauta kada nors galėtų išsirinkti veiklią, išmintingą, laisvę mylinčią valdžią." Regime, kaip mūsų valstybė, būdama tarsi laisva, savo laisva valia atsisako dalies savo savarankiškumo, taip prarasdama ir savąją Nepriklausomybę.
Buvome labai naivūs tikėdami kitų, galingesnių valstybių, altruizmu, jų gera valia, nepagalvodami, kad jie pirmiausia rūpinsis savųjų valstybių interesais... Todėl turėtume itin atsargiai rinkti Tautos atstovybę, o dar teisingiau būtų išdrįsti atsisakyti paslaugų visų tų, praėjusių JAV, kaip ir bet kurios kitos užsienio valstybės, saugumo struktūrų mokymus, nors tos struktūros gali ir kitaip pasivadinti.
Šiandien matome, kad tie, kuriems dar derėtų žaisti karą smėlio dėžėje, vadovauja valstybinėms institucijoms ir savo „žaisliukams" gali reikalauti iš valstybės biudžeto milijonų eurų. Tie patys kinų išminčiai teigė, kad „svarbiausia yra sugebėti pakeisti priešų agresyvius planus - išvengti agresyvaus susipriešinimo, žemesnis lygmuo yra sugebėti paveikti priešų bendrų planus, o jau žemiausias lygis - jėga pulti priešininkų tvirtovę." Dabar panašu, kad mes, būdami priklausomi ir visiškai silpnučiai visose srityse, esame pasiryžę paskelbti karą vos ne visam supančiam pasauliui. Tai jau ne tik neišmintinga ir neatsakinga, bet, manau, ir nusikalstama.
Argi Lietuvoje nebėra išmintingų žmonių, pasiryžusių tarnystei? Žinoma, yra pavienių sąžiningų ir protingų asmenų, dorai tarnaujančių Lietuvai - tiek Seime, tiek Vyriausybėje ar jai pavaldžiose įstaigose, tačiau mano giliu įsitikinimu, didžiausias mūsų neskaitlingos valstybės „žievėgraužis" yra partijos. Bene visos jos yra seniai susikompromitavusios ir nė viena iš jų pavieniui nėra pajėgi suformuoti kompetentingą vyriausybę, nes retas protingas žmogus drįsta susisaistyti su tomis partijomis.
Manau, kad teisingiausia būtų keisti galiojančią rinkimų sistemą ir atsisakyti visos tos gausybės partijų sąrašų. Rinkti tik vienmandatininkus, o jie galėtų jungtis pagal profesines sritis - pagal savąją kompetenciją, ir manau, kad susipriešinimas tarp jų būtų ženkliai mažesnis, nes profesionalai labiau suprastų svarstomo dalyko esmę ir priimtų reikalingus ir teisingus sprendimus..
Niekada nepriklausiau jokiai politinei partijai ir jokiai kitai jėgos struktūrai, todėl galvoju, kad turiu moralinę teisę bent jau pasiūlyti apsvarstyti šį mano pasiūlymą. Esu tikras, kad, priėmus šį pasiūlymą, Lietuvai ir jos žmonėms tas atneštų daug naudos. Ir labai norisi tikėti, kad kada nors atsiras tas, kuris pasiryš ne vien tik žodžiais suvienyti Tautą ir sugrąžinti išsiblaškiusius po pasaulį jos vaikus. Kaip sakoma, svajoti nedraudžiama...
Žmogui yra būdinga svajoti - kurti ateities planus ir tikėti, kad ateitis bus šviesesnė, kad laimė kažkur netoliese - kažkur čia pat už artimiausio posūkio, o jau tada, kai pavyks sučiupti tą laimę, tada ir prasidės tikrasis gyvenimas... Suprantama, naivu taip galvoti, bet panašios mintys - svajonės palaikydavo žmones sunkiausiais jų išbandymų periodais. Juk, kaip sakė kinų filosofas Laodzi, visų mūsų žemės gyventojų tikslas turėtų būti „išspinduliuoti šviesą ir vėl prie išminties gelmių sugrįžti, savęsp nekreipti nedalios - tai yra amžinasis kelias ir jo laikytis dera". Supratus ir priėmus tai, labai daug kas pasikeistų į gerą Lietuvoje ir pasaulyje.
