3 nuotr.Kažkas yra pasakęs: „krikščionis yra žmogus, kuris kojomis vaikšto žeme, o galva siekia Dangų". Gražiai pasakyta ir norėtųsi, kad taip ir būtų... Taip, žeme vaikštome visi: ir išpažįstantys kokią nors religiją, ir neišpažįstantys jokios religijos, kitaip tariant, ir besilaikantys ateistinių pažiūrų. Pirmųjų krikščionių tikėjimas leidžia manyti, kad jų „galvos siekė Dangų", nes jie buvo pasiryžę aukotis ir net aukoti gyvybę už savąjį tikėjimą. Ar galėtume teigti, kad taip yra ir šiandien? Tuo labai abejoju.
Pats mūsų tikėjimo supratimas yra labai sumenkęs ir dažniausiai apsiriboja auka lankytis šventadienio Mišiose ar paaukoti kokį pinigėlį išsiperkant savo kaltes ar norint kažko išprašyti. Taip, žodelis „lankytis" Šv. Mišiose gal ir yra užgaulokas, bet nedrįstu sakyti „dalyvauti", nes koks gi gali būti dalyvavimas, kai net trumpai valandėlei negalime išsiskirti su savo mobiliuoju telefonu.
Nesugebėjimas atsiriboti nuo išorinio pasaulio net ir tokiomis aplinkybėmis rodo mūsų tikėjimo degradaciją... Šiandien yra labai daug požymių, leidžiančių daryti išvadą, kad šių dienų Lietuva yra labai nutolusi nuo mūsų tėvų ar senelių tikėjimo.
Taigi, tenka sutikti, kad šių dienų žmogus yra labai pasikeitęs, - pasikeitęs jo požiūris (bent jau krikščioniškojo pasaulio atstovų) tiek į religiją, tiek ir į pačią vertybių sampratą.
Šiuos žodžius patvirtina ir reakcija į Putino Rusijos karą Ukrainos žemėje. Rusija vis dar įvardija save krikščioniška valstybe, nors yra užpuolusi kitą nepriklausomą krikščionišką valstybę ir žudo jos piliečius, naikina šimtmečiais kurtą jos kultūrinį palikimą, o didžioji dalis, gal net ir dauguma, Rusijos piliečių savo tylėjimu pritaria nusikalstamai jų valstybės vadovų politikai...
Taigi, ką bendro turi šių dienų Putino Rusija su krikščionybe, kai valstybės viduje neatsiranda žmonių, kurie išdrįstų pasakyti „Ne!" tokiai Putino politikai ir sustabdytų brolžudišką agresiją, šį nusikalstamą karą? Argi šių dienų Rusiją galima vadinti krikščioniška valstybe, kai jos pasiųsti kariai žudo ir žūsta patys su visos Rusijos patriarcho palaiminimu? Kokią atgailą jie turėtų atlikti, kad galėtų sugrįžti į krikščioniškąjį pasaulį?
O likęs krikščioniškasis pasaulis? Ką gi jis sako Ukrainos gynėjams: ginkitės, kariaukite, esate šaunuoliai, jums sekasi, mes padedame jums, padėsime ir ateityje, bet pirma pažiūrėsime, kaip jums seksis... Taigi, tokia yra aukščiausiųjų Vakarų politikų mąstymo logika. Tik ką bendro tokia mąstymo logika turi su krikščionybe, jei matant Rusijos banditizmą pasirenkama saugesnė nesikišimo, stebėtojų pozicija.
Šis karas Ukrainos žemėje, kaip ir bet kuris kitas karas mūsų planetoje parodo, kaip toli esame nuo tikrosios krikščionybės ir kaip toli esame nuo pirmųjų krikščionių ištarmių. Dar XVII amžiuje pasaulis suprato karų beprasmybę. Monteskjė rašė, kokia prasmė užkariauti kitas valstybes, užgrobti jų žemes, kai vis vien yra aišku, jog ilgalaikėje perspektyvoje išlaikyti tų užgrobtų žemių nepavyks.
Dalai Lama vienoje iš konferencijų yra pasakęs: „Žmonės buvo sukurti tam, kad juos mylėtų, o daiktai sukurti tam, kad jais naudotųsi... „ Pasaulis tebegrimzta į chaoso tamsą visų pirma dėl to, to, kad ėmė vergauti daiktams ir pamiršo žmogų. Nebeliko pasitikėjimo nei pačia valstybe, nei jos institucijomis... Beje, tokia tendencija pastebima ne tik Lietuvoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje.
Šiandien reikalingas naujas požiūris į valstybę, į jos institucijų veiklą. Tik ar esame pajėgūs šiandien atlikti rimtus struktūrinius pakeitimus Lietuvoje, turėdami itin menką intelektualinį potencialą bei kūrybiškai mąstančių žmonių, be to, dar išsibarsčiusių po įvairias partijas, stygių.
Apmaudu, kad mes nedidelėje savo valstybėje nesugebame susitvarkyti - nesugebame pasiekti, kad jos piliečiai Tėvynėje jaustųsi saugiai, kad jaunimas bei kiti darbingo amžiaus tautiečiai, nesiveržtų iš jos išvykti, kad nesijaustų namie nereikalingi. Daugumai Tėvynė tampa tarsi pamotė, todėl ir bėgama kuo toliau nuo jos.
Galvoju, jeigu šiandien pagrindinių valstybės institucijų - Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės darbuotojai imtų ir surizikuotų prisiimti įsipareigojimą bent jau vienerius metus dirbti už mažiausios pensijos ar minimalaus darbo užmokesčio atlyginimą, taip solidarizuodamiesi su mažiausias pajamas gaunančiais valstybės piliečiais, per tą laiką jiems atsivertų akys, kaip gyvena didžioji dalis Lietuvos piliečių.
Neabejoju, tai padėtų jiems priimti visuomenės atžvilgiu teisingus ir būtinus sprendimus. Suprantu šios minties utopiškumą, tačiau jeigu ir toliau tęsis tos pačios „valdžios įsisavinimo tradicijos", jeigu nebus rasta ir imtasi priemonių atsisukti į krikščioniškosios (ne deklaratyvios) demokratijos pagrindus, praraja tarp piliečių ir valstybės institucijų tik plėsis ir gilės.
