Signataras Nikolajus Medvedevas: Ne ten ėjo Lietuva

Buvęs aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizacinio komiteto narys, o šiaip radioelektronikos inžinierius Nikolajus Medvedevas puikiai prisimena, kaip Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo aušroje dalyvavo Andrejaus Sacharovo tarpregioninėje grupėje „Demokratinė Rusija“. Kaip būdamas SSRS liaudies deputatu prabilo apie Molotovo-Ribentropo paktą ir Lietuvos okupaciją. Kaip dirbo Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje, paskelbusioje Lietuvos Nepriklausomybę. Kaip 1991-ųjų sausio dienomis Maskvoje kartu su rusais demokratais protestavo prieš Vilniuje vykdomą smurtą.

Dabar N.Medvedevo pasigenda Kauno gatvės. Tikras kaunietis, pasitraukęs iš aktyviosios politikos, apsigyveno Vilniuje.

- Kaip signataras Nikolajus Medvedevas gyvena dabar? - paklausė „Respublika“.

- Esu Signatarų klubo narys, Lietuvos graikų draugijos vicepirmininkas. Be šių užsiėmimų, domiuosi kinų ir Tibeto medicinos laimėjimais.

Netradicine medicina domėjausi dar tais laikais, kai nebuvau pasukęs į politiką. Kai dirbau inžinieriumi Kauno radijo matavimo technikos mokslinių tyrimų institute. Čia buvo kuriama ir medicinai reikalinga įranga. Ir dabar stebiu, kaip netradicinė medicina veikia. Išbandau su savimi, giminėms patariu, padedu. Labai veiksminga medicina. Be šių pomėgių, randu laiko stebėti, kas dedasi Lietuvoje ir už jos ribų.

- Ir kas, jūsų požiūriu, dedasi Lietuvoje? Ar teisingu keliu einame?

- Lietuva pasuko gana kreivoku keliu, nes pirmi akmenys į atkurtos valstybės pamatus buvo sudėti kreivokai. Kas yra valstybės pamatas? Ekonomika! Buvo didžiulė klaida neišnaudoti turėto gamybos potencialo. Tai buvo didžiulis, labai galingas potencialas. Lietuva taip pat turėjo daug kvalifikuotų specialistų. Tačiau puolėme į privatizaciją už investicinius čekius. Dalis privatizuotų įmonių papuolė į nemokšų rankas. Privatizacija buvo neprotinga ir tai dar ilgai jausime. Laiku nesusitarėme, kaip išspręsti energetikos problemą. Praradome tempą. Reikėjo atlikti tyrimą, koks Lietuvoje yra mūsų energetinis potencialas. Ne svaičioti, bet suburti protingus žmones, kad parengtų planą, ką mes su savo energetiniais ištekliais galime padaryti patys. O ko negalime - nedaryti. Bet kol mes ginčijamės, įsiveliame į smulkmenas, laiku neišspręsta problema išsikeroja ir ją išspręsti jau sunku.

- Bet išspręsime kaip nors? Nors ir prarasdami tempą.

- Dieve mano, aš nesakau, kad Lietuva pražus. Būdavo ir blogiau. Lietuviai pasižymi gajumu. Atėjo Hitleris, Stalinas, bet griovė ir nesugriovė. Visi mus „gelbėjo“, bet mes iki šiol neišgelbėti. Man nepatinka, kai kas nors nori mus išgelbėti. Tokie gelbėtojai paprastai numauna paskutines kelnes ir paima jas sau. Kai pardavinėjome amerikiečiams „Mažeikių naftą“, skambinau į Jungtines Amerikos Valstijas vienam savo žydų tautybės bičiuliui. Klausiau, ką jis žino apie Baumgartnerį. Sako, Nikolajau, nieko aš apie jį nežinau, visai negirdėtas. Vėliau paskambino, kad iš to žmogaus lietuviams nieko nereikia tikėtis. Esą apvogs ir pabėgs. Štai jums ir gelbėtojas.

- Kam mus gelbėti, juk mes, lietuviai, taip pat garsėjome darbštumu.

- Taip. Ir mums reikia patiems protingai gyventi. Atpažinti, kas mūsų priešai, o draugų kažin ar būna. Ir gyventi savo galva, nes jei valstybė nestiprėja, ji subyra. O ko galime kito laukti? Ateis galingesni ir mus suvalgys, jei būsime kvaili. Nebūtinai didelės valstybės. Ir latviai kokį nors gabaliuką nusiplėštų, jei būsime kvaili. Valstybė turi tinkamai eikvoti savo jėgas. Tada jokios imperijos nebaisios. Bet mes nenorime būti silpni, tačiau nieko nedarome, kad situacija pasikeistų. Prisiminkime istoriją. Lietuva laimėjo Žalgirio mūšį prieš Kryžiuočių ordiną, o paskui sekė Pabaisko mūšis. Kai tarpusavyje kariaujantys kunigaikščiai suguldė visą mūsų jaunimo žiedą. Dabar mes tą jaunimo žiedą ne galabijame, bet išvarome į užsienius. Tai ekonominis debilizmas, kai jaunimas negali savęs Lietuvoje realizuoti. Žmonės neturi darbų, o kažkokie „bachūriukai“ ir „mergytės“ važinėja superbrangiais automobiliais. Aplink Vilnių ir Kauną auga pilaitės, bet ne gamyklos. Tai sukelia didžiulį gyventojų pasipiktinimą. Nėra vidurinės klasės. Tik turtingieji ir vargšai. O tai bananinės valstybės požymis. Gal per karštai kalbu, per žiauriai, bet man skaudu.

- Kuo skiriasi lietuviai prieš 20 metų ir dabar?

- Mes buvome kur kas vieningesni, sveikesni ir, kad ir kaip būtų keista, kultūringesni. Atsimenu, kai troleibuse pora jaunuolių nusikeikė, Algirdas Patackas (Kovo 11-osios Akto signataras - red. past.) jų paklausė: „Tai ką, ir į nepriklausomą Lietuvą eisite taip keikdamiesi?“ Jaunuoliai net paraudo, jiems buvo gėda. O dabar gatvėse, pliažuose kas antras žodis keiksmažodis. Ir nebandyk gėdyti, nes gausi į snukį. Keiksmažodžiai tikrai nėra mūsų stiprioji nacionalinė pusė.

- Stiprioji pusė - tai darbštumas. Jis vis tiek išliko.

- Tik šiuo darbštumu naudojamės ne mes, bet užsienio valstybės. Buvau Ispanijoje apsistojęs viešbutyje. Savininkas paklausė, iš kur aš. Sakau, iš Lietuvos. O jis: „O, kaip puiku, pas mane dvi merginos iš Lietuvos dirba. Tokių darbščių dar nemačiau“. O tos merginos - mokytojos iš Klaipėdos... Valytojomis Ispanijoje tapusios... Kitas mano pažįstamas dirba Anglijoje autošaltkalviu. Šeimininkas juo neatsidžiaugia. Sako, ne tik automobilį toks meistras gali sutaisyti, bet ir šaldytuvą, ir televizorių. Toks nagingumas ir darbštumas yra mūsų stiprusis bruožas.

- Ir Lietuvoje tą savo stiprųjį bruožą galėjome sėkmingiau realizuoti...

- Galėjome ir galima. Bet reikėjo vyriausybėms ir seimūnams ta linkme dirbti. Nesivelti į tuščias diskusijas, kas labiau myli Lietuvą, bet priimti labai tikslius įstatymus. Ne vardan savo partijų, bet vardan Lietuvos. Kiek priimta įstatymų, nors neatlikta jų ekspertizė. Socialinė, ekonominė ir kriminalinė. Neišsiaiškinus, koks bus to įstatymo poveikis, kokios galimos neigiamos pasekmės. Tarkime, ekspertai pateikia išvadą, kad neigiamų pasekmių nenumatyta. Ar tai ekspertizė?! Neigiamas pasekmes visada reikia numatyti. Tada ir įstatymų nereikėtų taisyti. Turėtume elgtis kaip toje dainoje, kur lietuviai barzdočiai dūmoja. Iš pradžių padūmoja, o tada dirba. Bet mes atvirkščiai. Iš pradžių pridirbame, o tada dūmojame, kaip ištaisyti klaidas. Tiesa, dar ne vakaras. Nors saulelė jau raudona ir vakaras netoli. Turime paskubėti, kad netektų vėl organizuoti naujo Sąjūdžio ir vėl savo Nepriklausomybės ginti.

- Turite graikiškų šaknų. Kaip sekasi jūsų giminėms, kai Graikijos ekonomika priartėjo prie bankroto duobės?

- Mano giminės gyvena Kiknos saloje, Egėjo jūroje. Apie 150 km į pietus nuo Atėnų. Tai vulkaninės kilmės sala. Ožkos, avys ganosi, daržovės auga. Krizė atėjo, o salos žmonės gyvena kaip gyvenę. Dirba. Saulutė šviečia, lietutis palyja. Ožkos toliau ganosi. Fetos sūrio ir vyno žmonės nepritrūko. Niekada čia, saloje, negyveno milijonierių, todėl krizės nepajuto. Žmonių gyvenimo sąlygos iš esmės nepasikeitė, nes jie prie savo gyvenimo būdo prisitaikę. Skolos nespaudžia, nes neprasiskolinę. Kiek turi, tiek ir gerai.