1 nuotr.Seimas ramia sąžine išėjo atostogų, nors atrodytų, kad sąžinė parlamentarus turėtų graužti. Kodėl? O todėl, kad visi išvyko ilsėtis, taip ir palikę galioti vieną antikonstitucinį įstatymą.
Seimas dažnai skubos ar ypatingos skubos tvarka priima įstatymus, kuriais žmonėms užkraunamas koks nors papildomas mokestis ar suteikiamos lengvatos politinėms partijoms. Tačiau kažkodėl ypatingos skubos tvarka netaikoma įstatymams, kurie sustiprintų piliečių dalyvavimą valstybės valdyme.
Yra Konstitucinio Teismo išaiškinimų, kurie neįgyvendinti iki šiol, nors jiems jau beveik sukako devyneri metai. Pavyzdžiui, dar 2006-ųjų sausį jis padarė išvadą, kad Peticijų įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Ypač ta dalis, kuri kažkodėl nustato, kad žmogus, kurio peticiją išbrokuoja politikai, - nesvarbu, Vyriausybės, Seimo ar savivaldybių peticijų komisijos, - neturi teisės ieškoti teisybės. Pagal įstatymą politikų sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Kaip Aukščiausiojo Teismo. Įdomu, kas politikams suteikė teisę prisiimti Temidės vaidmenį.
Kaip minėta, tokiam išaiškinimui tuoj sukaks devyneri metai, tačiau taikoma ne ypatingos skubos tvarka pataisoms patvirtinti, o ypatingos neskubos tvarka. Tiesa, keliskart buvo bandoma problemą išspręsti, tačiau paskutinįkart (o tai buvo dar rudenį) parlamentarai Teisingumo ministerijos pastangas įvesti tvarką sužlugdė vieninteliu buku argumentu: sudarytų iš Seimo narių komisijų ir komitetų sprendimai yra teikiami Seimui ir juos skųsti galima tik Seimui. „Paklauskite savęs, kas atsitiktų, jeigu komisijų ir komitetų sprendimus būtų galima skųsti teismui. Atidarytume Pandoros skrynią“, - nuskambėjo net toks vertinimas, mat Teisingumo ministerija siūlė suteikti žmonėms galimybę savivaldybių, Vyriausybės ar Seimo peticijų komisijų sprendimus apskųsti teismui. Tokio seimūnų argumento pakako, kad Konstitucijos pažeidimo ištaisymas vėl atgultų į stalčių. Kito problemos sprendimo būdo parlamentarai net nepasiūlė, lyg jiems antikonstitucinė nuostata nerūpėtų.
Atrodytų, kas čia baisaus. Žmonės labai retai naudojasi galimybe į peticijos teisę. Tačiau ką sako tas pats Konstitucinis Teismas apie antikonstitucinių nuostatų nepanaikinimą? Tiesa, jo nutarimą reikia išversti į lietuvių kalbą, kad suprastų ne tik teisėjai. Esmė tokia: jei Seimas nespėja pataisyti įstatymo, negali būti reguliuojami jame apibrėžti santykiai, o žmogus gali kreiptis tiesiogiai į teismą ir prašyti taikyti Konstituciją tiesiogiai. Aišku, bendrosios kompetencijos teismas Konstitucijos aiškinti negali, bet tą vieną atvejį gali išspręsti. Teismas gali atsakyti žmogui remdamasis Konstitucija. Paskui Seimas, aišku, vis tiek privalo įstatymus pakeisti taip, kaip nurodė Konstitucinis Teismas.
Deja, didžiausia problema net ne ta, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimai tapo politiniais pareiškimais, bet ir ta, kad jie vykdomi priklausomai nuo jų turinio. Ypatinga skuba taikoma tik tada, kai išaiškinimas susijęs su tiesiogine politikų, teisėjų ir kita tariama elito dalies nauda. Pavyzdžiui, jei „paaiškėja“, kad algas jiems reikia padidinti nedelsiant, niekada nelaukiama devynerių metų.
Beje, ir pats Konstitucinis Teismas elgiasi keistai. Štai ir dėl tų pačių teisėjų bei valdininkų algų jis išaiškino, kad jos privalo būti grąžintos į prieš krizę buvusį lygį ne bet kada, o nuo 2013-ųjų spalio. O štai dėl Peticijų įstatymo Teismas nenurodė, kada jis privalo būti ištaisytas. Todėl nenustebkime, jei pagal antikonstitucinį įstatymą gyvensime ir dar devynerius metus. Tokia jau ta lietuviška demokratija.
