1 nuotr.Štai jau beveik šimtas metų, kai mūsų tautiečiai susiėjimusoe, vakarėliuose ar koncertuose nepamiršta šios populiarios dainos. Tad ir mes šiandien pasakojimą apie dainius pradėsime nuo romantiško teksto:
Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus,
Nepaliki žilvičių vienų.
Be tavęs vakarai bus nuobodūs,
Be tavęs nebus sodžiuje dainų. (2x2)
Tavo tėvo aplūžęs namelis
Liks našlaitis apleistas visų.
Vyšnių sodai gegužy pabalę
Vien ilgėsis tavųjų dainų. (2x2)
Nepalik, nepalik mielo sodžiaus,
Nepaliki mergaitės, laukų.
Nors menki, nemalonūs šie žodžiai,
Bet žinok, man kentėti sunku. (2x2)
Išėjai graudžiai topoliams šlamant,
Vėjui žarstant geltonus lapus.
Atsigręžęs matei verkiant mamą,
Nežinojai, kur vėjai nupūs. (2x2)
Tikriausiai nesuklysime pasakydami, jog daina „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus" yra bene populiariausia liaudiška daina. Ir tiktai nedaug kas pasakytų, jog ši daina vis dėlto turi ir autorių. Deja, jis nei Lietuvoje, nei pasaulyje nėra gerai žinomas, tik literatūrinėse enciklopedijose kartais jam skiriamos kelios informacinės eilutės.
Tekstą šiai dainai sukūrė Pranas Gudaitis, gimęs 1920 metų sausio 13-ąją Plokščiuose (Šakių rajonas). Studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Bet 1944 metų vasarą kartu su daugeliu inteligentų pasitraukė iš Lietuvos, vėliau apsigyveno Kanadoje, kur 1991 metų rugsėjo mėnesį iškeliavo Anapilin.
Pranas Gudaitis turėjo poetinių ambicijų. Parašęs populiaria tapusios dainos tekstą, jis dar kurį laiką eiliavo, Nepriklausomybės metais savo eilėraščius spausdino moksleivių žurnaluose. Bet vėliau jo poetinė giesmė nutilo, ir tik 1955 metais jau nauju slapyvardžiu (Eugenijus Gruodis) jo kūrinėliai pasirodė „Literatūros lankose".
Maždaug po dviejų metų pasaulį išvydo pirmoji ir, deja, paskutinė jo poezijos knyga „Aguonos ir smėlis".
Viename eilėraštyje „Įpėdinystė" poetas prasitarė, jog žino, kodėl liaudies mėgstami poetai savo kūryboje taip pamėgo beržo įvaizdžius: „Vargų artojai ir audėjos, / Švelnumo savo varžės, / Todėl ir į dainas sudėjo / Sedulas ir beržus".
Jau pirmieji knygos recenzentai pastebėjo, jog ta kukli poeto knygelė pirmiausia nuvils tuos, kurie daug metų dainuoja tą garsųjį jo romansą apie gimtąjį sodžių. Nuo tos romantikos autorių jau skiria didžiulė praraja, nes rinkinyje „Aguonos ir smėlis" pernelyg daug modernistinių, avangardinių potėpių. Autorius neatidus nei poetinei kalbai, nei poezijos formai. Žinomas poetas A. Nyka-Niliūnas įvertino knygą tik kaip pasiruošimą tikrajai poezijai. Deja, tas „pasiruošimas" ir baigėsi šia kuklia knygele. Autorius vėliau visiškai nutilo ir pamažu išnyko iš literatūros akiračio...
Užtat Prano Gudaičio - Eugenijaus Gruodžio sukurtoji daina skambėjo visoje Lietuvoje, o pirmiausia, žinoma, poeto gimtuosiuose Plokščiuose. Gražų epizodą viename spaudos leidinyje yra papasakojęs Bernardas Aleknavičius. Nepaisant tuo metu vykusio karo, poeto gimtųjų Plokščių žmonės 1943 metų vasarą gyveno įprastai. Nedidukėje Lekėčių medinėje bažnytėlėje kiekvieną vakarą vykdavo gegužinės pamaldos. O pasibaigus mojavai tai vienur, tai kitur pasigirsdavo ir sodri kaimiečių daina „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus"...
Vyresnieji skaitytojai gal dar prisimena pokario metais pagal šios dainos melodiją žmonių sukurtą tekstą, karčiai pasišaipantį iš naujos kolūkinės tikrovės:
Neišeik, neišeik iš kolhozo,
Nepalik avižų nepjautų.
Bulvės nekastos, avižos byra,
Už darbadienius nėra grūdų!
Šią dainą itin pamėgo į tolimus užjūrius išvykę tautiečiai. Tremtiniai nesitenkindavo poeto sukurtu tekstu, jie Tėvynės netekties skausmą išliedavo naujai sukurtais žodžiais:
Neišvyk, neišvyk tu iš sodžiaus,
Nepaliki senukų tėvų,
Nepalik mano meilės bežodės,
Nepaliki gimtųjų laukų.
Ir skausmingai nuskambėdavo abejonės ar neaiškios ateities atodūsiai: „Nebijai tu svetur pasiklysti? / Nebijai, kad bus kąsnis sprangus?"
Prieš keletą metų Kapčiamiesčio kapela „Kapčius" šventė savo kūrybinės veiklos sukaktį ir jos pagrindinė svajonė buvo pasikviesti garsiąją dainininkę Veroniką Povilionienę. Ji atvyko ir kartu su kapela padainavo savo mėgstamiausią dainą „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus"...
Gražus epizodas įrašytas ir LNK archyvuose. Tą vakarą tuometinė ministrė Kazimiera Prunskienė programoje „Solo su orkestru" dalyvavo kartu su Laima Mogeniene bei Skirmantu Pabedinsku. Tąkart laidoje ji užtraukė posmelį iš tos liaudiškos dainos „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus"...
Bene gražiausius ditirambus šiai romantiškai dainai novelėje „Melodija" užrašė vienas talentingiausių mūsų prozininkų Bronius Radzevičius. Štai tik pirmieji novelės žodžiai: „Taip, mes su skausmu išėjome iš savo namų, mums nebuvo lengva matyti, kaip motina mojuoja nuo savo namų vartų. O kad tai tiesa - prisiminkime ir tas dainų nuotrupas. Mus prašė pasilikti, mus kvietė, o gal mums taip tik rodės, aišku tik buvo kažkas, kas dainavo: „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus".
Taip, su skausmu mes ėjome iš savo kaimų, kitos tautos tokių dainų neturi."
„Be tavęs vakarai bus nuobodūs". Kai aš išgirstu šitą dainą, turiu jai pritarti. Ji skambi ir mūsų balsai nežino ribų, jie dar neužmiršę vieni kitų, jie trenkiasi į ledu sproginėjančius langus - šie skamba kaip kamertonai, sidabrinėj nakty vėl aidi mūsų balsai ir, rodos, prasiskirs sienos ir jie nublokš viską, kas kada nors mus slėgė, slegia ar slėgs."
Darni, galinga melodija novelės pasakotoją lydi ir kelionėje į namus - „per traukinio ratų bildesį, per vagone sėdinčių balsus ta melodija skamba nesulaikomai, ji pasigauna kaip srautas, ji persmelkia tave, ji lydi visą kelią iki miesto ir iki namų. Ir kol tu tolsti vis tolyn nuo to kaimo, tu negali be tos dainos ir be tos melodijos, ji tokia stipri ir galinga ir skamba kaip niekad negirdėjai skambant"...
