Danutė ŠEPETYTĖ: Nacionalinė idėja vaduojasi iš vystyklų!

Reikia paminklo, - siuntė savo palaiminimą komentatoriai. Darom,- ragino veiklos žmonės. Kur pervesti pinigus? - klausė treti. Po Just.Marcinkevičiaus (g. 1930) mirties 2011 metais Lietuvoje nebeliko jo lygmens vienijančios asmenybės. Nekalbant apie tai, kad lietuviškumo ar tautinių tradicijų skatinimo atžvilgiu esame atsidūrė it svetimoje valstybėje.

Prieš dieną grupė idėjos kurti paminklą Tautos dainiui pašauktųjų buvo susirinkusi kupeton ir aptarė tiek pačią idėją, tiek jos įprasminimo būdus. Vadinsime ją iniciatyvine grupe, nes jie nesutiko būti vadinami nei komisija, nei komitetu, nei juo labiau ekspertais.Trys iš šios kompanijos - televizijos režisierės Laima Lingytė, Regina Stadalnikaitė bei Nida Binkauskė - tiesiogiai susijusios su siužetu; Nida yra vadovavusi "Respublikos" laikraštyje vykusiems nacionalinių vertybių rinkimams (ši rubrika išlikusi laikraštyje iki šiol). Pasitarime dalyvavo "Respublikos" leidinių" direktorė Diana Veleckienė, politinis veikėjas Gintaras Furmanavičius, muzikologas Viktoras Gerulaitis, žurnalistas, Vyčio fondo įkūrėjas Vilius Kavaliauskas, Lietuvos kultūros politikos instituto vadovas Antanas Staponkus.

Tą pačią dieną prisijungti prie šios kilnios idėjos panūdo ir menininkas Rimantas Dichavičius, ir rašytojas, politikos veikėjas Arvydas Juozaitis. Kaip suprantate, sąrašas nėra baigtinis. Iniciatyvos autorius V.Tomkus akcentavo, kad prie jos gali prisijungti visi norintys ir nė vienas nebus atstumtas. Bet viena sąlyga vis dėlto yra - įamžinti Tautos dainiaus atminimą turime savo lėšomis ir savo jėgomis, nei prašydami valdžios paramos, nei leisdami jai pasigražinti įvaizdį kokiu nors formaliu palaikymu.

Juk dar prisimenat, kaip prasideda garsioji Just.Marcinkevičiaus esė „Taburetė virš galvos", imta rašyti 1991 metais:
„Supratau: aš turiu būti sunaikintas.
Sunaikintas kaip poetas, kaip pilietis. Jeigu neišlaikysiu - ir kaip žmogus. Viskas priklausys nuo to, kiek aš išlaikysiu. Juk tai ne tik literatūrinė, bet ir politinė vendeta" (iš rinktinės „Amžiaus pabaiga: eilėraščiai, poemos esė", 2018).

Tiesą sakant, bandymų statyti paminklą Just.Marcinkevičiui jau būta, tačiau nė vienam jų nepavyko pereiti žodinės stadijos. Štai 2015 metais Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas buvo paskelbęs sumanymą statyti paminklą (pakartojo šį ketinimą ir 2017 metais), Vilniaus socialdemokratai, berods, 2015- aisiais pareiškė tokį pat užmojį paminklą materializuoti iki 2018 -ųjų, tačiau per praėjusį dešimtmetį, jei neklystu, nieko daugiau įamžinant poeto atminimą nepadaryta, išskyrus Just.Marcinkevičiaus vardo suteikimą Prienų savivaldybės viešajai bibliotekai (2011) bei po metų ten pat atvertą memorialinį poeto kambarį, 2013 metais poeto gimtinėje, Važatkiemyje, dar esant tarp gyvųjų poeto žmonai Genovaitei Marcinkevičienei, atidengtą paminklinį akmenį. Lietuvos mastu prisimenu tik memorialinę lentą VU Sarbievijaus kieme ir sunkiai įžiūrimą Just.Marcinkevičiaus vardo skverelį sostinės K.Sirvydo ir Šv. Jurgio gatvių sankirtoje, kuriuo Vilniaus taryba pagerbė poetą pernai jo 90 gimtadienio proga...

Diskusijų dėl to, reikia ar nereikia paminklo Just.Marcinkevičiui iniciatyvinėje grupėje nekilo. Buvo patvirtinta, kad idėja yra "mirtina", t.y., gyvybiška ir svarbi. Kultūros politikos instituto vadovas A.Staponkus jau sakė nužiūrėjęs paminklui vietą - sostinės Odminių skverelyje (priešais - Katedra, Gedimino pilis, šalia Sąjūdžio būstinė, Mokslų akademija, kur buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė).

Kryžiaus kelius dėl Laisvės kario paminklo perėjęs Vyčio fondo įkūrėjas V.Kavaliauskas užsiminė, jog vyriausybės parengtoje Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programoje buvo numatyta tame skvere statyti paminklą prezidentui Antanui Smetonai, tačiau 2017 metais pasikeitus valdžiai, šis punktas dingo iš programos, o Vilniaus meras Remigijus Šimašius apskritai yra pareiškęs, kad šiame skvere jokio paminklo nebuvo ir nebus. Išeitis: laukti, kol baigsis jo kadencija, arba ieškoti vietos už sostinės ribų? Susirinkusieji sutarė, kad reikia ieškoti ir tinkamiausios įamžinimo formos, ypač turint galvoje poeto kuklumą bei jo dukterų rezervuotą požiūrį ne vien į skulptūrinius paminklus. V.Tomkus persakė jį pasiekusius pasiūlymus kurti simbolinį atminimą, atspindintį Tautos dvasią per poeto kūrybą, kurioje galėtų išsitekti stilizuoti Just.Marcinkevičiaus dramų herojai. Bet redaktorius neatsisako ir savo maksimalistinės idėjos, tarkim, lietuvybės arba Lietuvos garbės alėjos, kuri galėtų nusidriekti ant Tauro kalno.

Pasitarime nebuvo kalbama, kad laikas ne tas, neprisiminta, kad yra paminklų griovimo metas, kad galbūt sostinėje tarp komiškų, avangardinių paminklų Just. Marcinkevičiaus paminklui būtų nejauku, kad reikėtų palaukti, kol visuomenėje rasis pagarbos autoritetams. V.Tomkus, atvirkščiai, tikino visus, kad atiduodami skolą Marcinkevičiui (kad leidome jį menkinti, kad neapgynėme) mes galime reabilituoti ištisą plejadą nuostabių, nepelnytai išpurvintų asmenybių.

„Norėdami apginti visus apjuodintus, neapginsime nė vieno, apgindami vieną apginsime visus", - sakė V.Tomkus.

Iniciatyvinėje grupėje buvo aptarti ir organizaciniai reikalai: būtinybė tartis su visuomene, organizuoti poeto atminimo įamžinimo konkursą, įkurti tam skirtą fondą. Jį pavadinti„Nacionalinės vertybės „Lietuva" fondu" toptelėjo V.Gerulaičiui. Be kita ko, jis pridūrė, kad mums pirmiausia reikia sugrąžinti Tautai Poetą. Tame kelyje, anot, jo galėtume pasinaudoti paties Just. Marcinkevičiaus principu:

„El-ie" bus „Lie", „tė-u" bus „tu", „vė-a" bus „va".

Kartokite! Kartokit ir klausykit."

Toks priesakas Poeto.