Valdas VIŽINIS: Ar tikrai norime gintis?

Po Rusijos įsiveržimo mitams apie Vakarų visagalybę išsisklaidžius prieš mus išniro tingi, soti, esmingai rožines-lytines ir migrantų lygybes sprendžianti, „griežtai atsisakiusi minčių apie karą" ir tikėjusi demokratine Rusija Europa. Pasimetusi, dar lyg iki šiol negalinti patikėti karo Ukrainoje „mėsmale" ir tik dabar, vangiai, po 2 žiauraus karo metų pradėjusi suktis į savo karo ekonomiką.

Akivaizdu - išgirtoji Vakarų karinė pramonė šiuo metu nepajėgi aprūpinti Ukrainą reikiamais ginklais. Pavyzdys: per parą Rusija Ukrainoje paleidžia 50-60 tūkst. sviedinių. Ukrainiečiai, prieš metus atsikirtinėję 30 tūkst., dabar beišgali tik 3-4 tūkst. Už tai moka baisiausią kainą - karių gyvybėmis. O štai sąjungininkė Prancūzija pasirašė susitarimą tiekti Ukrainai 3 tūkst. sviedinių per mėnesį. Didi šalis ukrainiečių kovotojams pažadėjo užtikrinti vienai mūšio dienai reikalingą dešimtą sviedinių dalį.

Demokratijos aruodas - JAV, pagrindinis sąjungininkų karo pajėgumų donoras, be kurio dar neaišku ar būtų kapituliavusi nacistinė Vokietija - paskendo aštrioje vidaus nesantaikoje. Europoje jau girdisi: NATO be JAV - visai tikėtina.

Vakarų mąstytojai pradėjo viešai kalbėti apie modernaus Vakarų pasaulio vertybių nykimą ir dominavimo pabaigą. Teigiama, jog Vakarai liks tik viena pagrindinių pasaulio jėgų...

Apkaišyta gėlytėmis taika

Lietuvos politinis elitas aklai tikėjo ir tebetiki (nors ir nebe taip drąsiai) pareiškimais apie Vakarų karinę galią, ryžtą, valią. Visai kaip karo pradžioje tikėjo ukrainiečiai. Lietuvos politikai lyg išsigandę ėmėsi valstybės gynimo.

Vienu metu nuspręsta įkurdinti vokiečių batalioną - pasirašyta sutartis su Vokietija, diskutuojama dėl visuotinio šaukimo, siūloma suformuoti dar vieną lietuvių diviziją (apie 10 tūkst. karių) ir, lyg maža būtų netvarkos, nuspręsta įsigyti 50 tankų. Pastarasis sprendimas turi ypač patikti publikai.

Dėmesio! O dabar pradedu išdavinėti karines paslaptis priešui.

Įgyvendinus Lietuvos politikų sumanymus Lietuvos karinės pajėgos pradėtų atrodyti rūsčiai. Vokiečių ir JAV batalionai, 3 divizijos (30 000 karių), aktyvusis rezervas (30 000 turinčių karinę specialybę nepraėjus 5 metams nuo tarnybos pabaigos) ir pasyvusis rezervas (100 000 karių - praėjus 5 metams nuo tarnybos pabaigos).

Primenu, Antrojo pasaulinio karo metais Suomija prieš Rusiją pastatė apie 200 000 karių.

Grėsmingos pajėgos - tik fantazijos popieriuje. Nors nėra taip blogai.

Nuo 2014 m. vyksta karas Ukrainoje, dvejus metus - jau karščiausioje fazėje, o Lietuvos politikai jau pradeda svajoti, susitarti. Tiesa, nepamiršdami ir pasimušti tarpusavyje.

Realybė tvoskia į veidą šaltumu

Šiai dienai Rusijai priešpastatytume 20 000 nuolatinės tarnybos karių ir aktyviojo rezervo 30 000 (jei spėtume ir sugebėtume sukviesti). Viso 5 realias divizijas - 50 000 karių, susirinksiančių palankiomis sąlygomis. Idealiausiu atveju, jei priešas leistų - Rusija perspėtų pulsianti ir duotų mėnesį pasiruošimui - turėtume laiko aktyvaus rezervo sukvietimui, apginklavimui, išdėstymui.

Šalia karių kartu gali stovėti 6000 šaulių.

Palyginimui, rusai Ukrainoje Avdejevkos paėmimui buvo sutelkę apie 40 000 karių.

O dabar apie tai, į ką mūsų politikai orientavosi visus tris nepriklausomybės dešimtmečius, nusiimdami nuo savęs Lietuvos gynimo atsakomybę - svetimų valstybių pažadus, politikų vadinamus susitarimais.

Turime NATO planus (kuriuos žino mūsų politikai) mūsų užpuolimo atveju, ir JAV karinius planus (kurių nežino net mūsų politikai ir kurių nežino NATO).

Taip pat turime JAV tankų batalioną (50 tankų) tam atvejui, kad jie, turėdami aukščiausios savo karinės valdžios įsakymą, prasidėjus karui padėtų lietuviams gintis. Tuo pačiu tikslu neseniai sudaryta sutartis ir dėl vokiečių karių įkurdinimo. Bataliono dar nėra, yra tik įsikūrusi vadavietė. Kariai, planuojama, atvyktų per 10 dienų.

Viskas. Tiesa, taip ir knieti paminėti legendą apie 100 000 Gedimino kalne miegančių karių.

Ir turime mažiausiai 10 numanomų rusų puolimo krypčių. Viskas.

O mūsų pačių planai?

Karas Ukrainoje vyksta nuo 2014 m., porą metų trunka karštoji karo fazė, o prasidėjęs dabartinis visuotinis politikų bruzdesys Lietuvos gynybos klausimu - 3-4 mėnesius.

Todėl klausimas gali būti ir toks: Seime prisitaikėliai, tinginiai, bailiai, kvailiai ar išdavikai? Nereikėtų į viršų kelti antakių tai perskaičius, tiesiog patys užduokite šį klausimą sau. Ir atsakykite.

Bijoti ginkluotis, skatinti meilę Tėvynei, apsiriboti tik Ukrainos gynyba žodžiais, lėšomis, užsienio politika - tai atskleidžia visą mūsų politinio elito bejėgystę, politinės valios gintis stoką, permetant atsakomybę už šalies gynybą svetimoms šalims.

Nereikėtų apsigauti politikų vis drąsėjančiomis fantazijomis apie visuotinį šaukimą, vokiečių bataliono apgyvendinimą (1000 karių), 50 lietuviškų tankų. Visa tai - kol kas tik žodžiai, garsios politinės idėjos artėjant rinkimams.

Lietuvos šaulių sąjungos vado Lino Idzelio teigimu, bet koks karinis sumanymas, prasidėjęs nuo planavimo, visa jėga pradeda veikti tik po 15 metų.

Ar žinote, kad tam, kad atsirastų vokiečių batalionas, reikia pastatyti du karinius miestelius ir 3000 butų kariškių šeimoms? Kad trečios divizijos kūrimas nukeltas į 2035 m.? Kad visuotiniam šaukimui reikia pasiruošti, kad reikalingos papildomos naujos kareivinės, nauji statiniai, infrastruktūros, aprūpinimas ginkluote, ir tai gali tęstis dešimtmečius? Saviems tankams nėra lėšų, nėra net tankų. Juos reikėtų dar pagaminti.

Todėl visiškai suprantamas buvusio kariuomenės vado J.V.Žuko pasipiktinimas: „Ar mes viską turim, ko reikia, kas numatyta mūsų šiandieniniuose planuose? Gal padarykim čia viską iki galo pirmoje eilėje, o tik paskui vystykim sumanymus. Privalo būti pilnas aprūpinimas ir aktyviam rezervui atsargų sukaupimas kariams pirmose eilėse. Jie privalo būti apginkluoti realiai ir pilnai."

Svarbiausias klausimas

Didysis Suomijos maršalas Karlas Gustavas Emilis Manerheimas, paklaustas, kaip Suomijai pavyko apsiginti, atsakė, jog valstybę reikia kurti tokią, kad ją ginti norėtųsi.

Akivaizdu, tokios valdžios lietuviai negintų. Valstybę? Dar klausimas. Lieka viltis, kad, kaip ir 1945-aisiais, pasitiksime priešą, gindami vienintelę, ką tikrai turime tikra ir savo - Tėvynę.