Valstybė valdoma pseudopažymomis

Taip, Baltarusijoje, Rusijoje, kurios neretai vadinamos diktatoriškomis valstybėmis, Aleksandrui Lukašenkai ar Vladimirui Putinui trukdantys, juos kritikuojantys ar dėl kitų priežasčių neparankūs žmonės iš kelio šalinami paprasčiausiai uždarant į kalėjimus. Pas mus tokie irgi šalinami. Tiesa, rafinuotesniais būdais.

Prieš gerą dešimtmetį išrastas naujas būdas susidoroti su politiniais oponentais - specialiųjų tarnybų pažymos. Štai Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas taip ir netapo ministru, nes prezidentė Dalia Grybauskaitė iš kažko gavo kažkokios informacijos, kad jis nėra pernelyg skaidrus. Ir net jis pats iki šiol nežino, nei kas apie jį pateikė šalies vadovei žinių, nei kokių. Kai viskas apauginta paslaptimis, atimamas bet koks šansas apsiginti.

Ir kuo toliau, tuo tos slaptosios pažymos įgyja vis pavojingesnes formas. Dabar jau prezidentūra kaip slaptas pažymas priima net anonimines elektronines žinutes, kurias šiaip jau paprasti žmonės kaip interneto šiukšles dažniausiai ištrina nė neskaitę. Dabar jau net nebebūtina aiškinti ne tik kuo konkretus žmogus kaltinamas, kas jį kaltina. Dabar nebeaišku ir tai, ar iš viso kas nors jį kaltina, o gal kaltinimai sugalvoti pačioje prezidentūroje. Kitaip tariant, niekas negali būti garantuotas dėl to, kad tokia informacija iš viso egzistuoja ir nėra tik suinteresuotų asmenų fantazijos vaisius, skirtas spustelėti ar iš kelio pašalinti neparankius žmones.

Pavyzdžiui, kas nors iš politikų ima kritikuoti vieną iš šalies vadovų. Tokiu atveju galima „ištraukti“ pažymą ir paskelbti, esą kritikuotojas yra susitepęs. Ir niekas niekada nesužinos, ar ten buvo nors dalelė tiesos. Perkelkime tai į buitinį lygmenį. Pavyzdžiui, mokytojas pareiškia turintis slaptą pažymą, kad moksleivis nusirašinėja, ir tuo remdamasis parašo jam neigiamą pažymį. Arba darbdavys pamojuoja nežinia kieno sukurpta pažyma, neva darbuotojas vagia iš įmonės, ir su trenksmu jį atleidžia. Turbūt tai niekam neatrodytų normalu. O kai tai darosi valstybiniu mastu - niekam neužkliūva.

Ko nors pridengimas valstybine paslaptimi naudingas ne tik norint susidoroti su politiniais oponentais, bet ir norint nuslėpti, pavyzdžiui, neskaidrius sandorius. Todėl labai dažnai neatskleidžiama, kiek kainavo kokio nors politiko automobilis, ministerijos pastato remontas ar komandiruotė į egzotišką šalį. Paaiškinama, kad tai yra komercinė paslaptis, kurios atskleisti neleidžia susitarimas su antrąja sandorio puse. Pavyzdžiui, iki šiol neatskleidžiama, kiek kainuoja Suskystintų gamtinių dujų terminalo laivas, už kurio nuomą kasdien sumokame po daugiau nei 150 tūkst. eurų ir tiek mokėsime 10 metų. Kyla įtarimas, kad laivo kaina neskelbiama, nes paaiškėtų, kad nuomodami jį gerokai permokame ir kažkas pasišildo rankas.

O svarbiausia, kad informacija slepiama ne tik nuo eilinių piliečių. Ja nenoriai dalijamasi net su tais, kurie turi teisę dirbti su slapta informacija. Štai net Seimo Audito komitetui nepavyksta išsiaiškinti, kodėl toliau skiriamos milžiniškos lėšos naujųjų VSD rūmų statyboms, kurioms jau išleista apie trečdalis milijardo litų. Svarstant kitų metų valstybės biudžetą apie visus ministerijų projektus savo išvadas pateikia Valstybės kontrolė. Apie VSD pastato statybas nebūna nė žodžio. Paslaptis. Turbūt dėl to kai kam yra patogiau ir saugiau.