1 nuotr.Viskas prasidėjo labai sklandžiai. Nors bendro valstybės plano evakuacijai nebuvo, visos savivaldybės jau turėjo, nes sava rūra visada arčiau pečiaus.
O prasidėjo viskas nuo sostinės. Į didžiausią galerą sėdo meras, taryba, patarėjai ir jų pritarėjai.
Opozicija buvo pasodinta triumuose prie irklų.
Toliau valtyse ir kateriuose (kas ką buvo už čekiukus nusipirkę) buvo susibūrę ministerijų klerkai, partiniai šulai ir ištikimi lojalūs lojikai.
Įmonių ir įstaigų vadovybė evakavosi guminėmis valtimis, tik energetikai, iš biokuro katilinių prisipildę karštų dūmų, skrido oro balionais. Teisingai vėjo krypčiai palaikyti buvo technologiškai apgręžta vėjo jėgainių sistema, dabar pučianti reikiamu kursu.
Kas turėjo automobilius, užkišo susiaurintas gatves, kiti gi patraukė pėstute Neries pakrantėmis. Renginys buvo paskirtas 300-tosioms Basanavičiaus metinėms ir vadinosi „Vilnele bėgam į Viliją...".
Evakuacija vyko sklandžiai, kol galera neįsipainiojo į Neries brakonierių tinklus. Buvo iškviestas kariuomenės narų - mechanikų pulkas ir paskelbtas poilsis krante su šašlykais ir nealkoholiniais gėrimais.
Pašalinus kliūtis evakuacija tęsėsi. Visi skubėjo į upių tėvą Nemuną.
Vykstantiems autostrada atsirado nauja kliūtis. Visi pagalvojo, kad tai masinė avarija, tačiau autostrados vidury siestos sugulė atklydusi stumbrų banda, kurią ginti tuojau pat apsupo žalieji, rudieji ir žydrieji.
Patys stumbrai buvo raudonieji (iš Raudonosios knygos). Kolona sustojo tol, kol stumbrai praalko ir pasitraukė į vietinių ūkininkų laukus.
Artėjant prie Kauno vandens kelią vėl pastojo kelios tinklų užtvaros. Narai - mechanikai informavo, kad šį kartą tinklai - metaliniai, todėl daugelis pagalvojo, jog čia bus piktavališki Kauno mero veiksmai.
Pasirodė, kad ten buvo vėžiagyvių auginimo baseinai. Santakoje evakuaciją pasitiko vienišas Vytis ir kamerinis choras, kadangi kiti kauniečiai buvo jau kur kas toli priekyje. Kamerose repetavusių balsai derėjo puikiai.
Pakeliui prie Armados jungėsi Nevėžis su kėdainiečiais ir panevėžiečiais, Dubysa su raseiniškiais ir kelmiškiais ir visa kavalkada slinko tolyn. Pakrantėse susirinkę jiems plojo, dainavo ir šoko. Ypač stengėsi žemaitukai.
Kelionės liko nebedaug, kai ant kranto atsiradęs pranašas Antanas, gerdamas vaikišką šampaną, suriko:
- Ko jūs ten plaukiat? Ten Rusnė (kitoj pusėj rusai). Ten jus visus rusai stintų keseliais sugraibys.
Visi pasimetė. Kai kas norėjo pasukti atgal, bet ten po ilgos kelionės prieš srovę laukė Bielorusija.
Vadovybė nutarė veržtis link DFDS keltų. Vietų skaičius buvo ribotas, todėl kilo šiokia tokia panika, kurios įkarštyje iš vyriausios vadavietės atsklido signalas "Evakuacijos pratybos baigtos. Visiems grįžti į savo darbo vietas".
