Vitalijus DIGREVIČIUS: Šachmatų partija

Keisčiausia, kad karalius buvo tik vienas - baltųjų. Juodųjų pusėje puikavosi net trys karalienės. Nors šiais lyties keitimo laikais jau nieko niekas nebestebino. Tiesa, reikia pripažinti, kad jos visos buvo skirtingo svorio. Pirmoji buvo ryškiai aršesnė ir svaresnė už likusias ir dažnai nustatydavo partijos vyksmo strategiją ir taktiką.

Aukštesnioji buvo tyli, mažai puolanti į priekį, atrodė, kad žaidžia simultaną keliose lentose iškart. Gi mažiausia buvo pakankamai agresyvi ir vis stengėsi sudaryti tos pačios lyties partnerystę su pirmąja, tačiau jai vis nesigaudavo, nes pirmoji neturėjo patirties šiose srityse ir nuo tiesioginių kontaktų išsisukdavo.

Baltųjų karalius visąlaik buvo puolamas, tačiau laikėsi stoiškai. Juodoji karalienė ne kartą buvo priartėjusi kirčio atstumu, tačiau jis visąlaik rasdavo išeitį: kirsdavo atgal arba pabėgdavo į šoną. Jo padėtį lentoje lemdavo visa eilė pasiruošusių mirti rikių, kurių aktyviausias Frederikas puldavo kiekvieną, peržengdavusį Raudonas Linijas.

Tai matydamas senasis juodųjų bokštas, stovėdamas tolimajame kampe, vis krizendavo į savo patriušusią barzdikę ir tik retais atvejais įsiliedavo į aktyvius veiksmus. Tačiau jis dažnai veikė kaip kiršintojas Proto Bokštas. Kitas bokštas (jau apaugęs pelėsiais ir kerpėm) dar buvo aktyvus, bet tiesioginių kovų taip pat vengė.

Baltųjų karalienė buvo tyli romantikė ir į kovas nesikišdavo.

Artėjo kritinis šachmatų partijos momentas. Dešiniuoju kraštu pats ir kitų stumiamas veržėsi juodųjų pėstininkas. Jis stūmėsi į priekį, tikėdamasis pasiekti pirmos eilės Nirvaną ir pakeisti savo vertę. Įdomu, tačiau virsti karaliumi jis negalėjo pagal konstitucines taisykles, virsti karaliene neleido jo seksualinė orientacija ir principai, rikio vardas buvo per žemas jo luomui ir giminei, todėl beliko virsti bokštu ir, įsitaisius šiltoje lentos vietelėje, krizenti į barzdikę.

Atėjo partijos kulminacija. Karalius ėmė telkti pajėgas kairėje, siųsdamas į priekį visą eilę pėstininkų ir kitų, kas dar buvo likę. Pajutę grobį ir titulus jie veržėsi į kovą. Arčiau link centro kanopomis trypė pabėgęs iš valstiečio gardo eržilas. Net senas nuvarytas darbinis arklys vėl stojo į armijos gretas. Virš juodųjų tvenkėsi debesys, nes jų arklidėse buvo tik kelios „apsidirbusios" kumelaitės ir neapjodyti kumeliukai, kurių net keli galėjo būti greitai „išdulkinti" iš arklidžių. Vienas mėgo vaikytis dronus, kitas klinikose laižėsi dar neseniai gautas žaizdas, todėl, visumoje, juodųjų kavalerija buvo mažai veiksminga.

O kita armijos dalis buvo pensininkai arba nelabai norintys eiti į frontą. Aišku, buvo ir laisvamanių. Juodiesiems grėsė politinė mirtis, jų bebuvo likę apie 24%.

Artėjant paskutiniams lemiamiems mūšiams pro šalį ėjo kadais garsi apskrities šachmatininkė senelė Uršulė. Ji tik pažiūrėjo į poziciją lentoje, pagalvojo, nusispjovė ir nuėjo savo keliais, palikdama endšpilį savieigai...