1 nuotr.Tą dieną su Lietučiu srėbėm šaltibarščius. Maniškė sukosi aplinkui:
- Ar matėt mūsų naują ministrą? Tą dronų Valdovą? Grožio neišpasakyto. O povyza...
- Kaip Napoleono,- įsiterpė Lietutis.
Maniškė nenustygo:
- Senasis irgi gražus buvo. Na, bet pavardė. A nušaus kas? Gerai, kad vargšo niekas nenušovė.
- Labai jau daug šnekėdavo.
- Tas irgi daug šneka.
- Bet tas per televizorių, o anas lovoj... žmonai.
- O ta kita ministrė tai nelabai graži.
- Eik, eik, naktį pamatyčiau, tai galvočiau, kad Edvardo Muncho „Klyksmą" susapnavau.
Padarėm po šaukštą šaltibarščių. Lietutis nenustygo:
- Tai gal kol jaunas gerai atrodo, jam paminklą išlieti? Pasibaigtų visos Lukiškių pjautynės.
- Neapsimoka. Jis stambokas, daug bronzos reiktų. Po kelių mėnesių vis tiek į Grūtą vežti. Geriau padaryti stiklinį sarkofagą ir į karo muziejų. Pusę etato tegu ministerijoj, o pusę - muziejuj stovi... ekskursijų daug pritrauktų.
- O jeigu dar ten vidun mikrofoną įtaisius ir knopkę ant pilvo - interaktyvus eksponatas būtų. Ilgai grojantis.
Maniškei išsprūdo ašara:
- Įsivaizduokit, tiek laiko už stiklo prastovėt. Gal geriau paguldyti? Tikrai geriau už Leniną atrodytų.
- Jo, toks šviežias, švarus, o, sako, jaunystėj murzius buvo.
- Visi mes su amžiumi išsilaižom. Prieš smerčių visi krištoliniai. Tik valdžiai pasikeitus vėl su purvais sumaišo. Istoriją perrašo.
- Tam ir yra skaitykla... atsiprašau, skaistykla, kad vertybės išsigrynintų.
- Sako, prie naujos kadencijos vertybes nebe eurais, bet bitkoinais matuos, kad čekiukų pristatyti nereikėtų. Tada ministrų vertė su laiku kiltų, o ne infliuotų, kaip dabar.
- Kas ten žino, kaip bus. Pagyvensim, pamatysim.
- Je. Svarbiausia, kad be ministro negyventume, ne tai, kaip mokytojai dabar...
