Kažkada kunigaikščiui Gediminui kaukiantis Geležinis Vilkas prisisapnavo, dėl ko teko net Vilniaus miestą su Gedimino pilim ant kalno pastatyti, bet, ačiū Dievui, medžius papėdėje mūsiškiai iškirto ir dabar darbo su kalnu turės ne tik mūsų vaikai, bet ir anūkai.
Mat kažkam valdžioje prisisapnavo, kad kalnas bus tvirtesnis... be šaknų ir ąžuolų. Panašiai - kaip ir Lietuvoje, kurios gyventojai vis dažniau ir dažniau savo šaknis svetimuose kraštuose suleidžia, užleisdami gimtinę atvykėliams ne tik iš Azijos, bet jau ir iš Afrikos.
Jau nekalbant apie slavus - rusus, baltarusius, ukrainiečius, taip vadinamus „opozicionierius", kurie nevengia savo oponentams oponuoti per snukius bei kitas kūno vietas su plaktuku, bet, laimei, dar turime Putiną, kurio sąskaita galima visus nusikaltimus nurašyti.
Privilegijuočiausi, ko gero, mūsuose yra baltarusiai, kurie net savo prezidentę Lietuvoje turi. Bet nūdienos pasaulyje tai jau nieko nebestebina, nes svetimšaliai valdovai buvo deleguoti ne tik mums, bet ir Estijai, Gruzijai, Rumunijai, nes savam krašte pranašu nepabūsi.
Ar ne todėl ir mūsų vadovai bei visokie valdovai mieliau tvarką Ukrainos bei Gruzijos gatvėse daro, negu Lietuvoje, kurioje jau visi, matyt, taip patvarkyti, kad kartais net kaukti iš tos laimės ir garbės norisi, nes kas mums vieniems iš tos laimės ir garbės, jei kiti liūdės?
P.S. Išvada peršasi ne kokia: prasidėjus karui, marui ar badui, geriausia išeitis - kuo greičiau iš čia dingti, kad vėliau, kai čia viskas apsiramins, galėtum ramiai sau sugrįžti ir, ką žinai, gal net į prezidentus būsi išrinktas arba paskirtas, jei tik po lova turėsi šlepetes.