Anksčiau buvo sunku įsigyti automobilį, užtat labai lengva buvo parkuotis. Mašinos kainavo brangiai, užtat bet kur prisiparkuoti buvo galima už dyką.
Anksčiau komunalinio buto tekdavo laukti metų metus, bet kai sulaukdavai gaudavai jį už dyką. Jei norėdavai gauti greičiau, galėjai pusdykiai įsigyti kooperatinį. Elektra ir dujos buvo valdiškos, nes dar neprivatizuotos.
Anksčiau vaikams reikėdavo mokėti pamokas, o ne jų tėvams mokėti už mokslus. Studentai irgi visi studijuodavo už dyką ir net stipendijas gaudavo, o dabar dažniau gauna sąskaitas už mokslus, nors dar dažniau - tik už diplomus.
Anksčiau pensininkai turėdavo kultūros namus, o ne atliekamo maisto paskirstymo stalus. Tėvai ir seneliai turėdavo ne ai(!)fonus, o vaikus ir anūkus pašonėj. Dažnai susitikdavo ir sveikindavosi gyvai, o ne per sms ar su planšetėmis.
Anksčiau tikri Daktarai būdavo tik ligoninėse ir poliklinikose, o ne kaip dabar tik kalėjimuose arba anapus gatvės privačiose klinikose. Ir užsienis atrodydavo daug gražiau, nes ten patekus nereikėdavo dirbti daug. Be to, galėdavai ten smagiai apsipirkti ir dar taip smagiai, kad, grįžus ir perpardavus prekes, po kelionės dvigubai daugiau pinigų likdavo.
Anksčiau galėjai kritikuoti savo viršininkus ir biurokratus, kurie po to net netekdavo savo postų. Dabar gali pasisakyti prieš bet ką, nes valdžia nebereaguoja nė į ką: gali drąsiai plūstis, tyčiotis, koliotis, kad tik greičiau liaudžiai būtų „nuleistas garas" ir nebetrukdytum kiaulėms toliau prie valdiško lovio voliotis.
P.S. O svarbiausia, kad anksčiau drąsiai galėjai kalbėti apie Taiką žemėje, o ne tik apie Karą, nes tada pasaulio galingieji didelio pinigo iš jo, kaip dabar, dar nedarė. (Pardon, už nostalgiją - senatvinis marazmas, jeigu ką...)