5 nuotr.Visi sako, kad mūsų prezidentas nieko negali. Atseit, jei negaus seimo pritarimo, nieko negalės padaryti. Ničnieko! O aš, pavyzdžiui, negalėčiau taip kategoriškai tvirtinti, kad prezidentas absoliučiai nieko negali padaryti, nes abejoju, jog kas nors prezidentūroje reguliariai tikrina Jo Ekselencijos Versačio unitazo turinį...
Juolab, kad ne kartą įrodyta: kai nori, mūsų Ekselencijos gali viską. Pavyzdžiui, Nausėda per savo inauguraciją visos Lietuvos Patriarchą viešai pažemino net iki prezidento pareigų, prilygindamas jį kažkokiam banko klerkui.
Prezidentė Grybauskaitė išdraskė valstybininkų irštvą, dėl ko visokios januškos su laurinkom buvo priverstos nešti kudašių bei pinigus į Baltarusiją ar net į Gruziją.
Prezidentas Adamkus padarė viską, kad Lietuvoje jokių CŽV kalėjimų nebūtų, bet su sąlygą, kad baudas už juos mokėsime tvarkingai.
Tik prezidentui Paksui nelabai pavyko ką nors reikšmingesnio padaryti, nes konservatorių chunveibinai aplink prezidentūrą visą tualetinį popierių išmėtė.
Apie mirusius prezidentus kaip visada arba gerai arba nieko..
Todėl daugiau nebesiaiškinsime: ar pats Smetona emigracijoje sudegė ar jį ten kas nors užkūrė? Juoba, kad išsiaiškinti nėra jokių šansų. Nei kas nunuodijo mūsų „Vilties prezidentą" Lozoraitį, nei kas užsakė nušauti Kenedžius. (Net du vienetus!)
Beje, netikėtos prezidentų mirtys nėra kažkokia sensacinga naujiena pasaulyje.
Tų paslaptingų mirčių yra tiek daug, kad kai kuriose atsilikusiose šalyse rinkėjai nebespėja sau naujų prezidentų rinkti. (Dėl to vis dažniau tenka rinkti iš šalies.)
Pavyzdžiui, tokioje Šiaurės Afrikoje arba Pietų Amerikoje „nelaimingų atsitikimų" yra tiek daug, kad žmonėms net nebesinori eiti į rinkimus. O kam? Kad po mėnesio kito vėl užsimuštų autoavarijoje, susprogdintų lėktuvą (su savimi) ar pasigautų kokį vėžį (ne iš ežero).
Buvęs JAV Nacionalinio saugumo agentas Perkinsas savo atsiminimų knygoje apie politines žmogžudystes labai kruopščiai ir nedviprasmiškai išvardino visus būdus, kaip galima greičiausiai susitarti su nepaklūstančiais tarptautinėms korporacijoms ir žiūrinčiais vien tik savo siaurų valstybės interesų, įvairių šalių prezidentais. Tie būdai yra tik trys: papirkimas, šantažavimas ir nužudymas.
Kaip suprantu, dar nė vienas Lietuvos prezidentas toliau pirmojo punkto nepažengė...
Autoriaus trigrašis: Vakar man paskambino bendrovės direktorė Diana ir pranešė, kad redakcijoje jau apsilankė „svečiai“ iš Darbo inspekcijos ir gerą pusdienį ieškojo nelegalių darbuotojų. Kaip supratau, jokių imigrantų „Respublikoje“ aptikti nepavyko. Todėl prisikabino prie mūsų laikraščių platintojų, kurie laisvalaikiu, kai vis mažiau tėra ką platinti, dar ir raktus nuo kabinetų visiems iš mandagumo padavinėja. Tikrintojai užsipuolė, kad tai papildomas uždarbis, nors dar negirdėjau, kad kas nors už rakto padavimą būtų platintojams susimokėjęs. Dabar laukiam protokolo su labai griežtomis baudomis, kurios pagal valdančiųjų planą turėtų dar labiau priartinti RESPUBLIKOS pabaigą. Deja, turiu nuliūdinti konservatorius, kad mes dar pasispardysim truputį... Bent aš pasiryžęs išspardyti dar ne vieną visuomenės parazitą! P.S. Nepykit labai, prašau - toks jau tas mano darbas.
(Laukite tęsinio)
