1 nuotr.Yesss!!! (Pardon.) Uraaa! (Izvynyte!) Valiooo!!! Lietuva jau merkiasi po truputį. Bunda jau Baltija: Lietuva! Latvija!! Estijaaa!!!. (Paskutinė, nes lėčiausia iš trijų Baltijos tigrių.) Seniai nebuvau toks laimingas. Bent vienas mano straipsnis „suveikė" ir Lietuvos žmonės pagaliau ėmė garsiai (Net su pavardėm!) piktintis.
Kai vakar aprašiau tai, ką seniai visi žinojo, o konkrečiai apie tai, kaip paprastos bobelės užsidariusios valdiškuose kabinetuose nuo spaudos bei visuomenės, lengva ranka ir paslapčia mūsų milijonus lengvabūdiškai dalinasi su visokiom žydelkom ir milijardieriais, o prokurorai tyli, nes dėl mažų algų graudžiai tikisi kada nors jau oficialiai tapti „kišeniniais" Mockaus arba Numos prokurorais, nesitikėjau tokios nuožmios savo skaitytojų reakcijos. Ne visų, žinoma, nenorėkim visko iš karto, nes ir Maskva ne iš karto statėsi ant kojų. (Čia toks nevykęs vertimas iš rusų.)
Kai skaičiau, kaip komentatoriai vienu balsu teigė, kad lazda jau seniai perlenkta, nebeįmanoma ilgiau kentėti, kai šitaip tyčiojamasi iš nelaimingų žmonių ir nebejaučiamas nei saikas, nei laikas, nei nusikaltimo vieta, o kai kas net kvietėsi talkon Saugumą (ne iš NATO, įtariu, kad šįsyk iš VSD), galutinai įsitikinau, kad mano lietuvių Tauta nėra kvailų avių banda ir žmonės vis labiau įsidrąsina ir tampa nebeabejingi tam, kas juos erzina ir siutina jau n metų.
Tiesa, kol kas visos kritikos strėlės dažniausiai lėkė į mane (kaip straipsnio autorių) ir į „Respublikos" dizainerį (kaip į mano bendrininką). Man kliuvo, kaip visada nė už ką, o fotografijos dailininkui konkrečiai už tai, kad Lietuvos Dalužei per didelius papus pripaišė. Mano menininkas irgi nekaltas! Kalti - „maximalistai", kurie melždami Lietuvos valstybę renkasi tik didžiausius tešmenis, nes kitaip neprisisotina, nes pasikartosiu yra „maxxximalistai" net su „XXXL" dydžiu. (Kas netiki, lai pasižiūri į „Maksimų" iškabas.)
Bet kuriuo atveju, esu laimingas, nes įsitikinau, kad lietuviai, kai nori, gali sukilti, tik dar nesugalvojau, ką padaryti, kad būtų kritiški ne tik mano, bet ir savo liaudies tarnų atžvilgiu. Gal sakau ir man, kaip Numai su Staške, kokią milijardinę aferą su Šimonyte ar jos drauguže Dalyte kartu prasukti? Galbūt, besipiktindami manimi žmonės, ir prasivogusios valdžios „žygdarbius" pastebės?!
Beje, straipsnio pradžioje pasidžiaugęs, kad Lietuvos žmonės jau merkiasi po truputį, aš dar niekam negarantuoju dėl jų ateities. (Nes dar neaišku: ar atsimerkia ar jau užsimerkia po truputį.)
P.s. O tuos, kurie jaudinasi dėl prezidentės Grybauskaitės nedraugiško šaržo, paguosiu ir nuraminsiu: Dalytei labai patinka juodas humoras! Prisiminkite, kaip ji nulėkė į Paryžių, kad kartu su kitais Europos vadovais, susikabinusi už parankių per demonstraciją, pareikštų solidarumą su satyrinio žurnalo karikatūristais, kurie žiauriai išsityčiojo iš musulmonų pranašo Mahometo, šlykščiai išjuokė rusų aviakatastrofos aukas ir t.t., ir pan. Ir - nieko! Bet kaip minėjau, gera pradžia - pusė darbo! Svarbiausia, kad lietuviai man įrodė: kai nori - gali supykti. Pradžioje lai pasitreniruoja ant savų, o vėliau ateis eilė ir perėjūnams bei mišrūnams, kurie jau daro mus ne tik su radarom, bet ir per visus galus. (Tiesiogine ir perkeltine prasme.) Kol kas Tautos įniršio dar nematyti, nes kalti traktoristai: atvažiuoja ir papypsina, kai leidžia. (Tuo pačiu ir visą „garą" nuleidžia.)
