5 nuotr.Vis tiek tas kalnų vėjas gerai veikia: taip prapūtė smegenis, kad net apsidžiaugiau, kad jų dar yra! Matyt, teks ilgiau čia užsibūti. Nes pagaliau įsitikinau, kad daugumai Lietuvoje, kaip, beje, ir likusiame pasaulyje, nėra jokio skirtumo, kas, kada ir kokiu klausimu jiems kalbas rėžia nuo šarvuočio, bačkos ar balkono. Nebent paguodžia faktas (istorinis), kad tie patys fanatikai garsiausiai piktinasi ir toliausiai spjaudosi, kai anksčiau ar vėliau jų stabas būna nuvainikuojamas. (Deja, dažniausiai naujam stabui išdygus.)
Tad nutariau rimtai pasikalbėti su savimi. Pats laikas, sprendžiant pagal keistą amžių. (Kalbu ne tik apie savo.) O kas beliko, jei Lietuvoje nei psichiatrijos specialistai, nei spec. tarnybų pareigūnai šito padaryti su manimi nedrįsta? (Arba dar negavo komandos „iš viršaus".) Antra vertus, kalnuose jaučiuosi ramiau. Vis arčiau dievulio. Koks skirtumas kokio - Perkūno ar Dievo Tėvo? Be to, saugiau. Aplink nesimato ir nesigirdi vietinių dievukų. Kurie viską žino, viską išmano... Žodžiu, viską sugalvoja ir padaro už mus. Nes jie „iš aukščiau"!
O šiandien aš jiems ir jums rašau iš aukščiau. Iš 650 metrų aukščio. Neperspjausit manęs net ant savo Šatrijos kalno užsilipę. Todėl, prašau, dabar manęs visi įdėmiai išklausykit: prisipažįstu, kad pastarąjį dešimtmetį elgiausi kaip pats naudingiausias Lietuvos idiotas. Manim naudojosi ne tik tvirtos rankos šalininkai iš Rytų, bet ir išsigimę iškrypėliai iš Vakarų. Nes mano valdoma „Respublika" tapo „garo nuleidimo mašina", kuri tenkino abi puses: vieni galėjo išlieti tulžį, kiti dar labiau mobilizuotis, matydami, kas jų lauktų, jei tik atleistų vadeles liaudžiai...
Ar dabar visiems aišku, kodėl man niekas nieko negali padaryti? Nes negali! Nes nenori! Nes nereikia! Niekam!!! Visiems esu naudingas. Nes po mano rašliavų vieni pasijuokia. Iš savęs arba iš kitų. Arba vienas iš kito. Tada visiems palengvėja „ant dūšios". Ne tik dėl to, kad juokas gydo, bet ir dėl to, kad vieni pasijaučia nebe tokie vieniši su savo nuomonę, kiti džiaugiasi svetimą nuomonę įsigiję, treti - tą nuomonę apspjaudę. Gerai, kai yra įvairių nuomonių. Dar geriau, kai mano konkurentai to nežino ir nesupranta, nes viską vertina pinigais. (Man lengviau išgyventi, nes nereikia labai stengtis, norint iš kitų išsiskirti.)
Būtų gal ir visai smagu gyventi, nesigilinant į ekonomines, finansines bei politines intrigas, jei nebūtų toookio posakio: „Kiekvienas kaimas turi turėti savo durnelį..." Laimei gimiau, kai tas posakis buvo. Kitaip pamanyčiau, kad jis specialiai man sukurtas. Nes nuo vaikystės vis išsišokavau kaip durnelis, neteisybę užmatęs, nors visi protingi kukliai nuleisdavo akis arba apsimesdavo, kad to nemato. O aš durnius galvodavau, kad jie durni, jei nesupranta - kas aplink vyksta?! Keisčiausia, kad metams bėgant paprastai žmonės eina protyn, o aš kažkodėl tik durnyn ir durnyn... Bijau, kad nenusirisčiau iki „Durnyno".
Regis, ko man dar trūksta? (Pats žinau, nepasakinėkit, ne tik man proto trūksta, į savo valdžią pasižiūrėkit!) Pinigų turiu. (Dar.) Niekam nieko nesu skolingas. (Atleisk, mama, tau irgi, nes gimdyti savęs neprašiau.) Turiu net kalnuose būstą įsigijęs. (Oficialiais pinigais.) Patinka rašyti. (Nes skaityti sunku - akys raibsta.) Galiu dar kitam į snukį užvažiuoti. (Bet pabėgti nebespėčiau - kojos nebelaiko.) Visus įspėju: turiu pistoletą! (Kuriuo nelabai moku naudotis, todėl su manim elkitės atsargiai!) Be to, buvau TSRS aukščiausioje valdžioje, maudžiausi šlovėje, ko durniui daugiau reikia? Tik sėdėk ramiai ir rašyk atsiminimus! (Bet kad beveik nieko nebeprisimenu, todėl bijau prisifantazuoti.)
Štai taip man viskas matosi „iš aukščiau" Alpėse, o ne per Lietuvos televiziją. Jei mano pavyzdžiu paseks kiti (kalbu ne apie Alpes, o apie politinį aktyvumą), Lietuvos kaimelyje durnių ir naudingų idiotų būtų ženkliai per daug. Ar tikrai mums reikia, kad Lietuva taptų dideliu beprotnamiu? Negi teks ir ją aptverti kaip Vyriausybę ar Seimą?! Jeigu norite ką nors pakeisti, burkitės į partijas, eikite į lyderius, dalyvaukite politiniame gyvenime realiai, o ne vizualiai per kompiuterius. Tada ir Tamstos galėsite suburti minias, jei būsite atkaklūs ir išmintingi, arba bandas, jei būsite patiklūs ir neatidūs, aplink savo balkonėlį. Arba šarvuotį. (Priklausomai nuo situacijos.)
P.s. Prisipažinsiu, kad šį tekstą rašydamas stengiausi būti nejuokingas iš visų jėgų: kad nesijuoktumėt nei Tamstos iš manęs, nei aš iš Tamstų, nei patys iš savęs, nei iš savo išrinktos ar jums parinktos valdžios. Ar pavyko, ne man spręsti: Vox populi - vox dei!
