Nelengvas turbūt šiandien Kurlianskio su Masiuliu gyvenimas už grotų. Žiūri vienas į kitą nuo ryto iki vakaro abu ir mislyja: O kur Mockus? Masiuliui sėkmės atveju bent premjero postą Mockus žadėjo, o Kurlianskiui visai riesta, nes per STT operaciją Mockus viešai jį pareigose pažemino. Visas svietas jį pažinojo kaip Mockaus dešinę ranką ir firmos viceprezidentą, apie ką ir „MG Baltic" svetainė skelbė, o kai sučiupo jį su dėžute, Mockus nuo jo visom keturiom atsižegnojo, kaip neraliuotas gyvulys, nes paprastai žmonės tik dviem viršutinėmis galūnėmis žegnojasi: kairiarankiai dešine ranka, o dešiniarankiai irgi.
Durniausia, kad Kurlianskis realiai sėdo už dėžutę, nes pinigai buvo veikiausiai ne jo, o Mockaus. Dar durniau, kad per juos visi mano bičiuliai per Kalėdas liko be dovanų, nes mano vairuotojas Arturčikas kategoriškai atsisakė išvežioti prieš šventes viskio butelius dėžutėse, nes jam tai pasirodė pernelyg įtartinas bei pavojingas krovinys. Jau mieliau, sako, duokit iš karto bombą, jei ką - susisprogdinsiu, bet į kalėjimą dėl dėžutės pakliūti nenoriu. Nenori būti durniaus vietoj kaip Kurlianskis prie „parašos". (Ne Masiulį turiu galvoje, tiksliau - Masiulį, bet ne tą, kuris jau sėdi, bet kuris dar tik bus kada nors pasodintas už INDEPENDENCE bei kitas aferas.)
Bet labiausiai stebina, seimo politikų elgesys. Arogantiškas atsiribojimas nuo liberalų, nors reikalus su Mockumi „Stikliuose" aptarinėjo ir Gabrielius iš konservatorių partijos, ir daugelis kitų partinių palydovių. Kažkodėl teisėtvarkos vyrų tie kiti nesudomino. Gal dėl to, kad „Stikliuose" kotletų ponai neėda, o tik juodą ikrą su krevečių padažu. Gal tyrėjai nenorėjo smulkintis, kiekvieną ikrą atskirai skaičiuodami, nors Gabrieliaus niekaip nebūtų galima priskirti prie „smulkių žuvelių." Oho, kaip kartais užriaumoja ant tų pačių rusų, supykęs ant kinų dėl Taivanio, net centrinė Rusijos televizija jį pacituoja.
Bet tai irgi dar ne didžiausia bėda, sekant šią keistą kriminalinę istoriją. Stebėdami „atpirkimo ožius" (Ne tik Masiulį su Kurlianskiu turiu galvoje, bet ir Gabrielių, kuris tik lengvu išgąsčiu atsipirko.), žmonės rimtai ėmė nerimauti dėl savo Temidės tarnų. Kalbu ne tik apie pusdurnį Žalimą, užsimojusį būti vienu metu ir Lietuvos prezidentu, ir ES parlamentaru, bet ir apie jo kolegas teisėjus. Tikrai ne iš Konstitucijos teismo, nes ten visi beviltiški dar nuo Pakso laikų, kai pradėjo bendrauti su Konstitucijos dvasiomis. Mane domina, kaip dabar pasielgs Lietuvos Aukščiausias teismas Mockaus, pardon, Kurlianskio su Masiuliu byloje? Nes situacija, pripažinkime, nestandartinė.
Teisėjai irgi žmonės. Apsirikti bet kuris gali. Tarkim, aritmetikoje: nusikaltėliui nelaisvės metus skaičiuodami. Gal net ne visi, kaip aš, gali pasigirti aštuonias klases baigę. Bet kaip galima šitaip nugrybauti į šonus, kad pirmoji teisminė instancija visus pripažintų šventais angeliukais, o aukštesnioji - nelabaisiais raguočiais!? Nagi prisipažinkite bent sau tyliai, ką šioje situacijoje darytumėte AT pirmininko vietoje? Nuteistumėte Masiulį su Kurlianskiu? Žinodamas, kad tikrasis nusikaltėlis liko laisvėje. O kas sėdi jo kišenėje? Arba „Stikliuose" su šeimininkais skanėstus čiulpia? Politiniai ir lytiniai iškrypėliai! O kas teisėjus skiria ir tvirtina?!
Užtaigi...
Sunkiausia visa tai iš šalies stebėti paprastam Lietuvos piliečiui. Žiūri į aklą ir kurčią Temidę, nieko nesuprasdamas: kaip gyventi kvailių valdomoje šalyje, kur nekaltus pasodina, o kalčiausius valstybiniais užsakymais dosniai apdalina? Kur bėgti? Ką čiulpti ir kam? (Net nebesvarbu už kiek ir dėl ko, nes svarbiau, kad nė už ką nepasodintų.)