Man dažnai sako, kad aš nemoku nieko gero parašyti. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Nes dar nė karto nebandžiau! Bet galiu pabandyti, nes artėja Kalėdos ir Kūčios, o gal atvirkščiai? Nuolat painioju ir per pasninką ne laiku anties kulšis patvarkau. (O ką daryt, jei antraip nespėju su visais?)
Tad rašau apie gerą arba nieko, o savo aprašą pradėsiu nuo mylimiausio herojaus Senelio, kurio dienos, sako, jau seniai suskaičiuotos, tačiau kaskart jas tenka perskaičiuoti iš naujo, nes jis įrodė, kad yra nemirtingas ne tik sau, bet ir savo tautai, kuri irgi nuolat renkasi po jo balkonu pasirodyti, kad nepaisant visų jo įdėtų pastangų ji vis dar čia ir gyva. (Tiesa - ne visi ir ne visada.)
Kaip Senelis jis man yra idealus, ne tik dėl to kad nemarus, o labiausiai dėl to, kad ne kiekvienas senelis šitaip savo anūku pasirūpinti gali, kad ne tik jam ir anam būtų gerai, o ir visai Lietuvai neblogai, kai tas salynuose toliau nuo žmonių akių pasislėpęs ir daug mažiau mums pasaulyje daro gėdos. Linkiu kiekvienam lietuviui turėti po vieną tokį! (Tokį Senelį, o ne šiiitokį Anūką...)
Ir Prezidentą išsirinkome idealų, net gaila, kad nesuteikėme jam daugiau galių, juk vien grožio ir aukščio nebepakanka, nes retsykiais Ukrainos vėliavos būna iškeltos taip aukštai, kad jas net pasistiebus Gitanai pabučiuoti - ne juokai, tad negi apsauginiams teks vaikščiot iš paskos ne su pistoletais, o su kopėčiomis?! (Ar nepaprasčiau Nausėdai būtų savo žalingų įpročių atsisakyti?)
Jeigu jau užsiminėme apie kopėčias, negražu nepaminėti Žemaitaičio ir jo pagaliuko, kurie jau tapo legendomis be kurių nebegali išgyventi Lietuvoje joks prokuroras, o juo labiau - žydukas, nes tiktai Remigijaus dėka bet kada galima pas premjerus vizito įsiprašyti ir kaip kompensaciją už patirtą moralinę žalą dar daugiau milijonų paprašyti: tad jei tokių „antisemitų" nebūtų, tektų juos išgalvoti, kad niekas nebedrįstų trukdyti Izraeliui arabų doroti...
Rašant apie tai, kas dar gero, sunku nutylėti apie Viliją, Lietuvos Nekaltą Mergelę, kurios kilnaus poelgio mūsų žmonės taip ir nesuprato, nes dar nėra įpratę, kai politikai pelningų postų atsisako - labiau įprasta bet kokia kaina valdžios lovio siekti, kad būtų galima kuo daugiau sau asmeniškai prisigriebti, o jeigu tu to nedarai - atrodai labai labai visiems įtartinai! (Labiau negu Paleckis!)
Ta proga negaliu netarti gero žodžio ir apie Šimonytę, be kurios daugelis rašeivų net nebežinotų apie ką rašyti, nes ji kaip Šveiko gerbėja idealiai visiems atvejams tinka, kadangi ne jai vienai idiotai patinka, todėl ir stengiasi kuo ilgau išlikti valdžioje, kad būtų šalia mėgstamų „herojų" visada ir nebereikėtų Hašeko penktąkart iš eilės skaityti. (Na kiek galima tą pačią knygą vis iš naujo vartyti?!)
Kokių dar turime herojų? Priminkite, kol dar paloju: sarginio šuns liūdna dalia, kaip Brisiaus gal ne visada, bet ir pro langą gali paskraidinti, ir pakeliui su dviračiu „nuskinti", o kiek dar neišbandytų būdų! (Nelengva išgyvent tarp š...) P.S. Pardon, jei kam neįtikau, nors iš visų jėgų gražiai rašyt apie visus bandžiau. (Jei nepatiko - daugiau nebeskaitykit, mažiau irgi, nes bus dar blogiau, o juk taip norisi, kad visiems būtų kuo geriau.)