Vitas TOMKUS: ISTORIJA APIE SĄJŪDŽIO ISTORIJĄ

Kuo labiau stebiu tuos, kas mus valdo, tuo labiau pradedu abejoti dėl savo skeptiško požiūrio į TSKP CK Politbiurą: gal ir ne toks jau sukriošęs buvo? Lyginant su dabarties pasaulio lyderiais - nebepastovinčiu Baidenu, nusišnekančiu Štolcu, pamaiva Makronu su Makroniene (neaišku, mama ar žmona). Ką jau bekalbėti apie vis labiau nusideklamuojančiu Landsbergiu iš balkono. (Ta proga perspėju atrakcijos organizatorius: kitąkart po balkonu apsauginį tinklą ištempkit! Negi nematot, kad vis labiau per pusę linksta senukas? Išvirs per turėklus ir turėsit atsakyti kaip už gerą daiktą!)

Tačiau šitie dar nėra pavojingiausi valdžioje. Juos visus daugmaž kažkas išrinko. Nubalsavo, suskaičiavo, galbūt kai kur dėl kažko apsiriko, nes kas nedirba - tas neklysta, o jei dar balsus skaičiuoja parsidavėlis menkysta... Visko būna, visko pasitaiko, bet kažkodėl vis pas mus Lietuvoje. Pradžioje! Būtent čia pirmiausiai amerikietiški kompiuteriai gesti pradėjo, o tik po to Amerika šią praktiką pas save įdiegti pradėjo. Ir impičmentą su Paksu pirmiausia išbandė pas mus!

Gal, sakau, Lietuvą pasirinko kaip kokį bandymų poligoną? Juk klonuoti padarus irgi pirmiausiai pradėjo nuo avių. (Dar ačiū Dievui, kad ne ožius!) Belieka tikėtis, kad čia nesusigalvos ir branduolinių bombų išbandyti, nors visi ženklai rodo, kad vis arčiau ir arčiau link to judama...

Bet grįžkime prie išbandymų valdžioje, nes kitaip dar nusprogsim, pardon, susprogsime kartu su bombomis visos tiesos apie valdžią nesužinoję. Argi Tamstoms ne sarmata stebėti, kaip akyse degraduoja mūsų valdžia ir niekas jai neskuba į pagalbą... Nei daktarai, nei prokurorai - negi jie visi tokie beviltiški?! Prokurorai - taip! Daktarai? Priklauso - kokie: Henriko gauja, manau, greit bendrą kalbą su konservatoriais surastų, nes irgi yra „užvertę" ne vieną, kuris kišo nosį ne į savo reikalus.

Blogiausia, kad panaši situacija valdžioje ne tik čia, bet ir Briuselyje. Kas ir kaip mums tuos klerkus parenka ir prakiša į valdžią? Juk pasibaigus kadencijai, jų net pavardžių nebeįmanoma prisiminti. Pamenat, buvo tokia Ašton (buhalterė) su tokiu dar vienu, perkreiptu mazgotės snukiu (Kaip taikliai anglų deputatas pastebėjo!), Europarlamente iškilę? Aš irgi nepamenu. Nei kaip jie atsirado, nei kur po to pradingo? Gal irgi „užvertė", jeigu per daug žinojo apie tikruosius šeimininkus?

Kaip Mokslų Akademijoj rinko Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę, viskas aišku: dažniausiai skambėjo garsios pavardės tų žmonių, kuriuos LTSR represinės struktūros negalėtų lengvai supakuoti. Todėl nuolat būdavo bandymų atskirti „geruosius" sąjūdiečius (kagėbistus ir komunistus) nuo „blogiukų", mažai kam žinomų Landsbergio, Čepaičio ir daugiausiai jaunimo, plačiajai visuomenei nežinomo. Žinomesni buvo tik Juozaitis, kaip olimpinis plaukimo čempionas, Kaušpėdas, kaip „Anties" muzikantas, na, ir šių eilučių autorius, kaip populiariausias Persitvarkymo žurnalistas. O visokie „žaliaraiščiai" kubiliai, laurinkai, januškos tebuvo „berniukai" pasiuntinukai...

Užtat atsiradus Sąjūdžio sekretoriatui su surinktais iš žmonių pinigais, jie kaip mat jį aplipo. Pagaliau išmušė jų laimės valanda. Ta proga mažytis pastebėjimas: labai svarbus žmogaus statusas, koks buvo iki patenkant valdžion. Nusipelnę akademikai, garsūs rašytojai, poetai, dainininkai, aktoriai, kurie pagal savo statusą savaime priklausė tarybinei nomenklatūrai, kokie buvo prieš tai, tokie ir išliko. Nei labiau sugedo, nei pasitaisė. (Išskyrus vieną kitą akademiką ar filosofą, vėliau nuėjusiais į diplomatinę tarnybą.)

Ko, deja, negaliu pasakyti apie visokius jaunesniuosius bendradarbius, fizikus laborantus, vertėjus, muzikologus, med. seseles, etc. Būtent jie prasiskverbė į aukščiausius valdžios sluoksnius: buki - kaip Kubilius, prisitaikėliai - kaip Laurinkus, kietakakčiai - kaip Vagnorius, netradiciniai - kaip Januškos ir t.t. ir pan. Kas juos mums parinko ir išrinko? Akivaizdu, kad suveikė lovio traukos dėsnis: pamatė valdžios lovį ir patys sulindo. (Jau neminint tokių karjeristų kaip Linkevičius, Valatka, Stankevičius, Sabutis, Kirkilas ar Kumža, kurie valdžion pateko pagal partinę bei komjaunimo liniją.) Po to beliko atsikratyti Sąjūdžio pirmeiviais, dėl kurių sutapo interesai abiejų išvardintų pusių.

Tiesa, buvo ir „laikinųjų" epopėja! Landsbergis įsitrynė į pirmininkus „laikinai" ir užsiliko amžinai. Vagnorius irgi valdžioje atsidūrė atsitiktinai, kai „laikinai" pasisiūlė pavaduoti pradingusį premjerą Šimėną. Na, o tokie kaip Laurinkus, Kubilius ir į juos panašios pilkos pelytės, ypač suaktyvėjo, kai Sąjūdžio Taryboje atsirado atsakingas sekretorius Čepaitis (KGB slapyvardis „Juozas") su buhalteriu ir KGB informatoriumi „Pranu", kuris vis skaičiuodavo Sąjūdžiui paaukotus pinigus.

Jau tada tas biurokratinis aparatas vis bandydavo uzurpuoti Sąjūdžio valdžią, kai susikvietę mus, rinktus Sąjūdžio Tarybos narius, skubindavo greičiau prabalsuoti, nes jau viskas esą nuspręsta. Bet dar užtekdavo ant jų pakelti balsą ir naujai iškepti biurokratai kaipmat uodegas pabrukdavo. Bet vėliau tik išdrąsėjo, ypač, kai mes, išrinkti TSRS deputatai, dažniau į Maskvą skraidyti pradėjome.

Nenorėdamas nuvertinti savo „Respublikos" žurnalistų indėlio stiprinant demokratiją, pasigirsiu, kad nuveikėme labai daug, išvalant nuo padugnių politiką. Eliminavome iš politikos KGB agentą „Juozą". Išvertėme iš premjero posto Vagnorių, kuris pats tai viešai pripažino, nors ir labai jį draugelis Vainauskas gynė. Demaskavome VSD gaują, kai jai vadovavo Laurinkus, dabar rašinėjantis nesąmones „Lietuvos ryte". Ką jau bekalbėti apie amžiną „Respublikos" herojų klastingą ir gudrų profesorių, be kurio kritikos neišsiversdavo beveik nė vienas laikraščio numeris.

Deja, ne tik „megztosios beretės", bet ir kunigai anuomet jį aklai palaikė ir ne kartą prakeikė „Respubliką" iš bažnyčių sakyklų. Todėl ir „Respublika" daug nuostolių patyrė, praradome ne tik dalį patriotiškai nusiteikusių skaitytojų, bet ir žurnalistams ne visiems nervai išlaikė. Ypač, kai valdžiažmogiai prieš mus užsiundė finansų revizorius, prokurorus bei VSD pareigūnus. Jau neminint, užsienio koncernų, kurie mano žurnalistams siūlė dvigubus ir net trigubus atlygius, kad tik paliktų „Respubliką".

Nesiskundžiu, tik primenu kas buvo tiems, kurie džiūgauja dėl prarastos „Respublikos" lyderio pozicijos. Jau vien „maximinių" išmetimas mūsų leidinių iš prekystalių, mums nukirto daugiau kaip du trečdalius tiražo. Bet vėl nutolau nuo temos...

Kai pirmininkas Landsbergis sulipo su atsakingu sekretoriumi Čepaičiu, sąjūdyje demokratija užsibaigė, nes tokiais atvejais sakoma: „Atitiko kirvis kotą." Kas kuriam buvo kotas nežinau. Bet žinau, kad vienas savo suolo draugą saugumui pridavė, o kitas kelionės draugus saugumui pridavinėjo.

Ne veltui tais laikais populiariausias konservatorių šūkis buvo: „Geriau durnas, bet savas!" (Nejuokauju, nes nejuokinga.) O kai durniai net nesislapsto, kad jau jie valdžioje (ir jau nebe laikinai, kaip žadėjo iš pradžių), ar bereikia stebėtis, kad būtent jiems vadovaujant šaliai, buvo sušaudytas mitingas prie seimo, nurėžtos pensijos senoliams su pažadu vėliau jas atstatyti, o kai Kubilius eilinį kartą apsimelavo, apkaltino savo tautą. Cituoju: „Patys kalti, nes nebeišrinkote manęs vėl, todėl negalėjau duoto žodžio tesėti!" Ar girdėjot kada durnesnį pasiaiškinimą?

Štai taip ir degraduoja Lietuva: nuo „savų durnių", patikrintų Lietuvoje, iki absoliučių idiotų, komandiruotų į Briuselį. Įdomiausia, kad jie visi ten tinka, nes, matyt, savi saviems patinka. Ir jeigu tiems idiotams pavyks sukelti karą, nusirašys visi jų nuostoliai. O jeigu nepavyks, anksčiau ar vėliau sugrįš į Žemę taika bei ramybė. Ekonomistams bei teisininkams natūraliai iškils klausimai: Kodėl Europoje nebegalioja rinkos dėsniai? Kodėl suklestėjo korupcija? Kodėl Amerika monopolizavo Europos rinką, priversdama ES idiotus išleisti direktyvas, draudžiančias tiesiogiai ir be tarpininkų pirkti triskart brangiau žaliavas? Kodėl tiesiai perkant iš Rusijos yra negerai, o perkant tas pačias dujas ar naftą per tarpininkus yra labai gerai?

Kažin ar kam pavyks rasti atsakymus į šiuos skaudžius klausimus. Gal kada nors po šimto metų, kai radiacija išsisklaidys. Ir tai dar neaišku, kas bus tie istorikai, kurie savo bunkeriuose išgyvens ir išsilaikys. Tikrai nemanau, kad nei „auksiniam", nei „deimantiniam" milijardui tai pavyks padaryti, nes tokios talpos bunkerių pasaulyje dar nepastatyta. Tad norint išgyventi, kito kelio nebelieka, kaip tik kariauti visais frontais už Taiką visoje žemėje. Antraip visiems bus Amen!

P.S. Pabaigai atidžiai įsižiūrėkite į šią LPS Iniciatyvinės grupės paskutinę kolektyvinę nuotrauką: centre „Gintarinė Ledi" Prunskienė su šviesuole Meile Lukšiene. O dabar atraskite profesorių Landsbergį. Tai nesunku. (Jis sėdi savo vietoje!) Gal bent dabar suvoksite, kodėl jis taip nemėgsta sąjūdžio bendražygių pirmeivių ir kodėl nė vienas iš jų nebuvo nei pagerbtas, nei apdovanotas, o tik apjuodintas, kaip Marcinkevičius, Petkevičius, Ozolas, Prunskienė ir kt. (Savęs iš kuklumo neminėsiu, nes, pasiklausius kai kurių konservatorių, esu ne tik į velnią, bet jau ir į negrą panašus.)