1 nuotr.Mano „Respubliką" irgi ilgai naikino ne tik savi nedorėliai, bet ir užsienio kampanijos, siekiančios išsivalyti sau rinką. Todėl turiu šiokią tokią patirtį, kuria mielai su Tamstomis pasidalinsiu. Juolab, kad tarybinis auklėjimas savo padarė ir aš iki šiol kažkodėl tebesijaučiu tikruoju savo žemės Šeimininku, kaip man nuo mažens buvo į galvą įkalta. Nors akivaizdu, jog tai absoliutus blefas! (O ką daryti, kai akys mato realybę, bet protas ir širdis to dar nesuvokia ir nesupranta?!)
Tikras Šeimininkas, perėmęs praskolintą bei apleistą turtą arba jo likučius, pirmiausiai išsišluoja nuo veltėdžių ir valkatų, pradedant nuo invazinių, o ne vietinių; apsivalo nuo purvo, ypač - skleidžiamo per žiniasklaidą, kartais net vietinę; išdrasko visokius voratinklius, ypač, užsilikusius iš KGB laikų, o jau tada žiūri - ką turi: apsimoka toliau teptis rankas ar išmintingiau „tepti slides", kol išsigandę parazitai vėl nesusibūrė į krūvą ir nesiėmė atsakomųjų veiksmų, mėgindami atsikovoti prarastas pozicijas bei savo „šiltas vieteles".
Kadangi ne tik žuvis genda nuo galvos, pradėčiau daryti tvarką nuo pusgalvių Seime. Kam Tamstoms jų tiek daug reikia? Išsirinkite vietoj dviejų pusgalvių vieną, bet su sveika galva, ir iškart pusę algų ir kanceliarinių išlaidų sutaupysite. O kiek patarėjų, padėjėjų, valytojų bei vairuotojų atsilaisvintų! Beje, pastarųjų ypatingai trūksta, nes mūsų troleibusus jau net negrai vairuoti pradėjo: naktį net baisu į visuomeninį transportą įlipti, kai tamsu, vairuotojo nesimato, atrodo kad autobusas pats be vairuotojo rieda. Nejauku riedėti į nežinią, ar ne taip, Tamstos?
Beje, seimelio narių aš nekaltinu, nes kalti esame mes patys. Ko gero, dėl pernelyg gero gyvenimo per daug išpuikome, kaip kokie buržujai neraliuoti. Kam mums reikalinga tokia gausa liaudies tarnų?! Negi visi taip aptingome nuo įvairiausių ES išmokų bei pašalpų, kad savęs apsitarnauti be jų nebeįstengiam? Aritmetika labai paprasta: kuo mažiau Lietuvoje lieka savos liaudies - tuo mažiau likusiai liaudžiai reikia personalo...
Atvykėliai iš svetur nesiskaito. Lai atsiveža savo eunuchus. (Lietuvaičių haremui aptarnauti.) O kadangi mūsiškių sumažėjo net trečdaliu Lietuvos, daliname 141-ą deputatą iš 3-ų kartų, atsargiai atimame nereikalingą trečdalį, ir gauname maždaug apie 99-is „lodorius". (Mano mėgstamiausi skaičiai!)
Pardon, jei šiek tiek apsirikau skaičiuodamas, jau sakiau, kad aritmetikoj aš nelabai, bet patikėkit viskas bus gerai, nes tikrai dėl tarnų stokos mes „nenubiednėsim"! Priešingai: pririšus deputatų algas prie pensininkų pragyvenimo minimumo, patikėkit, tie tranai patys, net nelaukę išeitinių, išsilakstys. O kai jų vietas užims iškiliausi lietuvių Tautos atstovai - akademikai, profesoriai, kiti išsimokslinę autoritetai, beje, jau įpratinti dirbti tik iš idėjos, o ne vien tik už pinigus bei pasilinksminimo komandiruotes, pamatysit, kaip greit mūsų visų gyvenimas Lietuvoje prašviesės.
Ir būtinai atsisakyčiau sąrašinių galvų, nes tai garantuotai užsilikę nuo sovietmečio, kai pati valdžia pati save mums sau pasirinkdavo. Kol mes rinkiminėse apygardose stovėdavome eilėje prie mandarinų, kaip kokioje neišsivysčiusioje Afrikos respublikoje, tarybiniai ponai mums kartu su apelsinais ar bananais, įpiršdavo sąrašinius, tuos sąrašus "atskiedę" jauna studente (1 št.), būtinai darbininkais (2 št.) plius, kaip jau minėjau, mandarinais (2 kg). Todėl pats metas būtų atsisakyti „sovietinio palikimo", ir liautis skleisti demagogiją apie būsimą chaosą seime, kai niekas su niekuo negalės susitarti ir susikalbėti.
Ta proga tik pastebėsiu: kai atsiranda iš ES skirti pinigai arba kokios kitos nuo biudžeto atliekamos lėšos, kažkodėl pačios skirtingiausios partijos ir partijėlės, nepriklausomai nuo ideologinių skirtumų, labai greitai susitaria (kam ir kiek), o dėl susikalbėjimo, manau, irgi per daug jaudintis neverta, nes labiau nusikalbėti ir išsityčioti iš aukščiausios šalies tribūnos, kaip dabar tarpusavyje bendrauja seime mūsų deputatai, esu tikras, nebeįmanoma. (Ypač, po audiencijos premjerės visuomeninio patarėjo Š...) Tokie būtų mano pokyčiai po pokyčių seime.
Išsivalyti nuo parazitų biurokratinį aparatą ministerijose bei kitose valstybinėse įstaigose yra dar lengviau. O kad seniai laikas tai padaryti, manau, visi sutiksite: jų jau priviso tiek daug, kad net nebesutaria tarpusavyje, kuriam iš jų reikia klientą, jei kokiam žmogeliui pavyksta prasibrauti vidun, priimti. Nes niekas nebenori nutraukti savo nepertraukiamo darbo iš namų. Patys suprantat kiek papildomų rūpesčių: nusiimti chalatą, nusirengti pižamą, užsidėti batus, pamačius klaidą - vėl nusiauti, užsidėti kelnes, prisiminus, kad be triusikų, skambinti žmonai ir klausti kur, jei ta nežino, skambinti meilužei, o jei ta dar prisipažįsta, kad tai ji pasiėmė kaip „atminimo dovanėlę" arba net kaip "šantažo " daiktinį įrodymą - apie kokius lankytojus Tamstos čia kalbat? (Jau namie "prisilankė"!)
Jei bandysite po truputį mažinti išsipūtusius etatus, bus blogai. Biurokratai susivienys ir bus kaip tam LT ambasadoriui iš Londono. Reikia kirsti iš peties: Visiems pranešti, kad pradedate taupymo politiką, todėl liks tik pusė darbuotojų, o jei patys nesusimažins ir nesugebės atsikratyti dykaduoniais, teks visiems nurėžti per pusę algas, o apie premijas galės tik sapnuoti. Pamatysite, kas įvyks... Garantuoju, kad tiek skundikų vienoje vietoje dar savo gyvenime neregėjote: sužinosite, kas dirba, o kas miega darbe, ir su kuo miega ir net už kiek? Po to jau Tamstos reikalas kuo vadovautis: jausmais ar protu? (Bet pradžiai pasiūlykite darbovietės „donžuanams" apsiženyti su savo darbo „draugėmis" ir kitą dieną jų nebeišvysite darbe.)
P.S. Patarimų dar turiu sočiai, deja... Laikas aplaistyti savo tarnybos dienas armijoje prie Kinijos sienos. (Kas tarnavo - tas mane supras.) Tad mano pirmas tostas bus už tikrus Lietuvos vyrus, kurie nevengė tarnybos ir praėjo „vyriškumo mokyklą", o ne apsimetinėjo „savanoriais" ligoniais beprotnamyje.
