1 nuotr.„A man visaip gerai." „Jei tau gerai, tai ir man gerai." „Nenorėk būti geresnis už kitus." „Nešokinėk aukščiau bambos." „Nieko tu čia nepakeisi!" „Kaip radom - taip ir paliksim..."
Šitokius pamokymus nuo jaunystės girdėdavau iš savo Tėvuko. Įtariu, ne aš vienas... Nes sprendžiant pagal balsavimo rezultatus, dažnas bevelyja nieko nekeisti, gyventi po senovei, todėl visai nebalsuoja, jei laiko ar ūpo neturi.
Arba - dar blogiau: nueina ir nubalsuoja kaip visi. (Tiksliau - kaip televizorius rodo.) O tie „visi", susibūrę į partijas bei visokias „šaikas", vieningai nubalsuoja taip, kaip reikia. Jiems. Po to visi stebisi, kodėl seimas pelėsiais atsiduoda. Ar nebus kaip kažkada Kremliuje nutiko, kai Prezidiume liko tik nukriošę ir paliegę senukai, kurie valdė šalį pasikeisdami prieš mirtį.
Belieka pridurti, kad mano tėvukas tebuvo baigęs pradinę mokyklą. Kaip sakydavo mama: „Ko norėt iš žmogaus, baigusio tik keturias klases?" Mat pati baigė pedagoginį aukštąjį ir dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, gaudama nedrausmingiausias klases, su kuriomis kiti pedagogai nesusitvarkydavo.
Todėl mokiniai jos nemėgo, o ir kolegoms ne visiems įtiko, nes rėždavo visą teisybę į akis. Ką galvojo - tą ir sakė, o kam tai patinka Kreivų veidrodžių karalystėje? Juk dažniausiai prireikia teisybės tada, kai ką nors asmeniškai paliečia. Bet jau būna vėlu. Todėl mama nepadarė jokios karjeros, o kaip buvo, taip ir liko paprasta pedagogė. Juoda darbo bitutė.
O a.a. tėvukas - priešingai. Su savo keturių klasių išsilavinimu ir „auksiniu charakteriu", kur tik įsidarbindavo, ten iškart tapdavo viršininku. Net kai į Sibirą dėl „ilgesnio rublio" išvyko, sugebėjo tapti geologų ekspedicijos viršininko pavaduotoju priešgaisriniams reikalams. (Nors dažniausiai „gesindavo" viršininkų gerkles su spiritu.)
Tad dažniausiai jis mane mokė gyvenimo, ką ir kaip reikia daryti, norint gyvenime ką nors pasiekti. Kaip supratau: nieko... Tik išgert su kuo reikia. Ir žemai nusilenkti, kam reikia, nes tais laikais tai nebuvo baisu ir niekuo nerizikavai, kadangi homoseksualus griežtai persekiojo baudžiamasis kodeksas.
Buitiniame lygmenyje tokia filosofija pasiteisino, nes gana ilgai Tomkai garsėjo monogamija: nesiskirdavo, užaugindavo vaikus, paleisdami juos į gyvenimą išsimokslinusius ir net minimaliai aprūpintus. Bet, kaip sakoma: „Šeima - ne be išsigimėlių!" (Turbūt supratote, kad čia aš apie save?)
Matyt, paveldėjau mamos charakterį. Todėl keičiau mokyklas, po to darbovietes, net Lietuvą tėvynę į Rusijos Sibirą buvau iškeitęs, kur ne tik užsidirbau, bet ir užsigrūdinau, nors kelis kartus vos galo negavau. Užtat į Lietuvą grįžau atgimęs anksčiau už Lietuvą, kuri atgimė net dešimčia metų vėliau, kai jai pagaliau, ne be mano pagalbos, tarybinių tautų draugystės pančius nuo kojų pavyko nusimesti.
Tuo pačiu sulaužiau tėvuko nuostatas, kad nieko negalima pakeisti. Nei išsigimusios tarybinės santvarkos, nei tokių išsigimėlių kaip... aš, kurio nei į partiją stoti nesuagitavo, nei tapti pavyzdingu bei stropiu, nei paklusniu bet kokiai santvarkai piliečiu.
Tereikėjo tik ryžto, tikėjimo, drąsos ir svarbiausia - visuomenės susitelkimo vardan Lietuvos šviesios ateities. Dėka saujelės entuziastų, kuriuos savo noru, KGB siųstų ar net be jų žinios (už akių), pasirinko Mokslų Akademijoje sukviesta dar ne visai abejinga Lietuvos visuomenė.
Bet toliau viskas priklausė nuo vedlio, kuris kaip lyderis buvo idealus. Pasak vieno KGB majoro: gudrus ir klastingas! Pavyko atsijungti nuo supuvusios sistemos su visom atominėmis elektrinėmis, fabrikais ir gamykloms, jūrų bei oro laivynais, o svarbiausia - be brolžudiško karo tarpusavyje, ko, deja, neišvengė daugelis kitų TSRS „broliškų tautų".
Bet kai likome akis į akį su savimi ir nebeliko išorės priešų, lietuviai nebeatsilaikė prieš savo vidinį priešą: valdžios troškimą, savanaudiškumą, gobšumą, pavydą, ambicijas, kerštą. Juolab, kad tam sąlygos buvo itin palankios. Kol kiekvienas užsiėmė tik savimi, savo tiek kūrybinėmis, tiek ir protinėmis, neišnaudotomis galimybėmis, „idealus lyderis", pasak vieno garsaus KGB majoro, pats sau vienas tvarkėsi Lietuvėlėje.
Žinoma, prieš tai patvarkęs savo visus bendražygius, matyt, kad šlovės spindulių neužstotų, ir apsistatęs valdžios padlaižūnais, menkystoms, dažniausiai - buvusiais LKP ir LKJS aktyvistais, išdresiruotais taip, kad tiktų bet kuriai valdžiai. Nesvarbu, kieno: rusų, lenkų, žydų ar amerikiečių... Svarbu, kad ne vietinei. Nes patys matėt, kas darosi, kai vietiniai, pasiilgę vietinės valdžios, vienoj vietoj Mokslų Akademijoje, o po to ir Vingio parke susirinko. Sistemos žlugimas ir suirutė.
Tad belieka prisiminti a.a. Tėvuko žodžius ir atidžiai apsidairyti, ką radom, atėję į šį pasaulį, ir ką po savęs ateinančioms kartoms paliksime? Apie milijardines skolas nekalbėsiu ir žmonių nebegąsdinsiu. (Duos Dievas, karas visas skolas apnulins, ypač - branduolinis.) Bet kur dingo fabrikai ir gamyklos, reguliariai užpildančios LT iždą ne ES dotacijoms, o sąžiningai uždirbtais mokesčiais? O kur lietuviški laivai ir lėktuvai? Geriausi sąjunginiai keliai ir švietimo įstaigos?
Nemažiau svarbu, kur ir kodėl išgaravo iš Lietuvos visas lietuvių milijonas? O svarbiausia - kur Tautos autoritetai ir sąžiningi piliečiai, į kuriuos būtų galima orientuoti po mūsų ateinančias kartas? Klausimai, deja, ne retoriniai. Tik gaila, kad prie dabartinės santvarkos į juos neatsakys nei ilgamečiai lyderiai, vėl ir vėl besiveržiantys prie ES lovio, nei šnekorius iš balkonėlio, nei kišeninė Temidė, bet, veikiausiai, tik laikas ir istorikai, jei dar liks bent vienas neparsidavęs.
Niekaip nesuprantu, kodėl diktatoriško, landsberginio klano valdymo periodą mes vis dar vadiname demokratiniu? „Kišeninė teisėtvarka", kitaminčių persekiojimas, tabu kritikuoti žydus ir LGBT narius, kaip anksčiau komunistus, keliaklupsčiavimas prieš naujus šeimininkus iš Briuselio bei Vašingtono - kuo tai skiriasi nuo ankstesnės valdžios, kuri atvykdavo iš Maskvos?
Vengrijos, Slovakijos ir net kai kada Lenkijos vadovai dar kažkaip vis mėgina atstovauti savo tautų interesus, bet landsberginiai juos kaipmat apšaukia diktatoriais. O gal verčiau patys lai atidžiau į veidrodį pasižiūri? Bet paprasti Lietuvos žmonės ir toliau balsuoja po senovei. Pagal principą: Kaip radom - taip ir paliksime... Net nepastebėdami, kad mums tėvai paliko fabrikus, laivynus, avialinijas, o mes savo vaikams paliksim tik svetimus bankus ir militarizuotą tėviškę.
Padėsiu politologams susivokti paprastų žmonių galvosenoje. Absoliuti dauguma elgiasi kaip mano mielas tėvukas: per daug nesigilina į politiką ir džiaugiasi tuo, ką turi. O geriausiai jiems turėti stabą, kurį galėtų šlovinti ir aklai juo pasitikėti. Prieš šimtą metų kažkam toks buvo Leninas, po to tautos aklai klausė tėvelio Stalino, senelio Brežnevo, reformatoriaus Gorbačiovo, pijokėlio Jelcino...
Po Sąjūdžio suvažiavimo kažkodėl lietuviams krito į širdį gaspadorius Brazauskas, dėl ko mes, jaunimas, labai sunerimome, kad vėl neatsidurtume Rusijos glėbyje, ir mano Justiniškių virtuvėje ilgai sprendėme: Ką daryti? Tada man ir išsprūdo frazė, kad „stabą galima užmušti tik su kitu stabu - dar didesniu ir galingesniu!" Kaip matot, norai pranoko lūkesčius...
Todėl nebereikia stebėtis, kad absoliuti dauguma paprastų piliečių balsuoja ne pagal principus ir ne pagal sąžinę, o taip, kaip jiems stabas liepia. Apie kurį jau ir knygų tuntai prirašyti, ir filmų prifilmuota, ir net mokyklų vadovėliai tik jo portretais išmarginti... Tad norint gerų rinkimų rezultatų, kad gyvenime bent kas pasikeistų, žūtbūt žmonėm reikalingas naujas stabas, kuriam galėtų žmonės melstis.
Apmaudu, bet kol kas tokio nematau - gal jau apžlibau į senatvę? Tad prašau visuomenės pagalbos: siūlykite ir siūlykitės! P.S. Padėkit senukams, o ne ant senukų. Maldauju!
