1 nuotr.Kas buvo - tas buvo, bet aš dažnai susimąstau: ar pasaulis dar žino bent vieną kitą tokį atvejį, kai okupantai okupuotoms šalims teritorijas išplečia? Juk tarybinė kariuomenė ne tik Vilniaus kraštą, bet ir Mėmelį su pakraščiais Lietuvai padovanojo. Tiesa, tuo pačiu prie mūsų Lietuvos pavadinimo ir tris svetimas raides (TSR) priskyrė. Taip Vilnius su Klaipėda tapo mūsų, o mes rusų.
Nuskilo ne tik mums, bet ir ukrainiečiams, kai jos žemietis Chruščiovas po kiek laiko Ukrainai ir Krymo pusiasalį priskyrė. Ne tam, žinoma, kad po pusšimčio metų čia JAV karinis laivynas steigtų savo bazes. Tikrai ne! Nes Nikita jankių labai nemėgo ir ten viešėdamas su savo pusbačiu bandė Niujorke net kažkokią sakyklą sudaužyti. Deja, nepavyko, bet pasaulyje prajuokino ne vieną.
Baisiausia, ką anuomet Lietuva patyrė tai - deportaciją gyvuliniuose vagonuose, o po to šaltį ir badą Sibiro platybėse, pakeisdami katorgose prieš tai ten kalintus Rusijos inteligentus, kurių nesigailėjo nei gruzinas Stalinas, nei žydas Berija. Bet kuriuo atveju tenka pripažinti, kad rusų tauta, kurią šiandien taip stropiai koneveikiam už mūsų tėvus ir senelius daug ilgiau nuo teroro kentėjo.
Bet jei mes, lietuviai, būtume kada nors pagaliau pasiryžę jėga iš lenkų savo Vilnių atsiimti, o paskui dar ir iš vokiečių Klaipėdos kraštą, būtų buvę ne dešimtys tūkstančių mūsų aukų, o šimtai tūkstančių! Juk vien šturmuodami Kuršių kraštą rusai ne vieną savo diviziją prarado. Mes su savo smetoniniais kariniais pajėgumais būtume pražudę tiek, kad dabar nebebūtų kam emigruoti.
Sutinku, kad už tai mes turėjome net penkiasdešimt metų išbūti Maskvos priespaudoje. Privalėjome daryti tik tai ką ji leisdavo arba įsakydavo. (Panašiai kaip šiuo metu mes paklūstame JAV arba ES biurokratams.) Užtat labai smagiai dauginomės, nes nelabai turėjome ką veikti, kai darbe darbą tik imituodavome, o keliauti po Vakarų šalis negalėjome, nes sienos buvo uždarytos.
Antra vertus - ten irgi buvo ne pyragai! Iki invazijos į Afganistaną, rusai buvo ilgai už taiką, o amerikiečiai prieš savo tautiečių valią kariavo Vietnamo džiunglėse. Tada dar savo rankomis, o ne svetimomis - kaip šiandien Ukrainoje. Ar pasaulyje atsirastų bent vienas idiotas, kuris geranoriškai norėtų susikeisti su ukrainiečiais vietomis?
P.S. O mūsų idiotams tai labai knieti...
Autoriaus trigrašis: Žinau, kad esu "niekinga mažuma" Lietuvoje (ne Monake, kur retai būnu), nes absoliuti dauguma mano tėvynainių yra pasiryžę iki paskutinio ukrainiečio kariauti (nors patys net kariuomenėje tarnauti vengė), bet kas paaiškins man, nukvakusiam seniukui (kol dar priverstiniam gydymui neuždarė), kodėl Trampui vykti derėtis pas Putiną yra gerai, o mums su rusais derėtis dėl pigesnių dujų nelabai? Kodėl labiausiai rizikuodami dėl Baltarusijos atominės elektrinės, pasak LT pirmojo kosmonauto Kubiliaus, mes pirmieji iš kaimyninių valstybių pigios jų elektros atsisakėme, kenkdami savo ekonomikai ir asmeninei žmonių Gerovei, kurią taip stropiai išreklamavo Nausėda? O kodėl nesmerkiame Hagos teismo, kuris arešto orderį Izraelio premjerui išdavė, beje, iškart po Žemaitaičio pasisakymo apie vykdomą genocidą? Orakulai nepatinka? O gal padorūs piliečiai, perspėjantys savo Tautą apie gresiančias bėdas, svetimšaliams mišrūnams yra labai neparankūs, kai priešinasi jų diktatui, todėl niekados ir neįtinka?
