VITAS TOMKUS: KIEK DAR IŠLIKO LIETUVIŲ, PASIRYŽUSIŲ PADĖTI SAVO GALVĄ UŽ LIETUVĄ?

Nežinau kaip kitiems, bet man kaip lietuviui paglostė savimeilę tai, kad šimtmečius, kuomet didžioji Rusijos dalis prarado nepriklausomybę, jis priskyrė ne Žečpospolitai, o Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. Net kelis kartus vis pakartojo Lietuvos vardą, pabrėždamas, kokia galinga ji tais laikais buvo. Ir tai labai nesunku paaiškinti: pilname LDK pavadinime minimas ne tik Žemaitijos, bet ir Rusijos vardas. Be to, lietuviai kunigaikščiai ne tik kariavo su rusais prieš bendrą priešą (kryžiuočius, kalavijuočius, švedus, totorius), bet ir giminiavosi tarpusavyje. Nes susiskaldžiusiems dėl absoliučios valdžios Rusijos kunigaikščiams buvo didelė garbė pasigirti, kad jie yra giminės su LDK Didžiaisiais kunigaikščiais, tokiais kaip - Gediminaičiai, Algirdaičiai ir Vytautaičiai.

Nutautėjusio ir nutekėjusio Lenkijon Jogailos specialiai neminiu, nes kartu su Žečpospolitos atsiradimu ėmė nykti mano Lietuva, o jos Didieji kunigaikščiai laikui bėgant tapo apgailėtinomis šlėktomis. (Kaip ir šiandienė LT valdžia.) Būtent dėl polonizacijos ir nežmoniško elgesio su vietos gyventojais, prieš lenkų ponus sukilo nūdienos Ukrainos žemėse gyvavę kazokai, o vėliau pasiprašė ir į „Motulės Rusijos" glėbį, kuri su malonumu priglaudė. (Savaime aišku, kartu su jų visomis teritorijomis!)

Šitokia yra tomkiška istorija išlikusi mano galvoje, dėl kurios nesiruošiu su visokiais nutautėjusiais bei sulenkėjusiais bumbliauskais nei diskutuoti, nei ginčytis. Manau, ne už gražias akis lenkai jo storą pilvą įvairiais blizgančiais medaliais apkarstė, it kokį numylėtinį šeimos augintinį. Ko gero, ne už gražias akis. Už tarnystę ir už nuolankumą.

Be to, nesu tikras dėl savo žinių bagažo, nes kaip jau ne kartą minėjau, nors kažkodėl niekas netiki, kad normaliai esu baigęs tik aštuonias klases, o vidurinės mokyklos atestatą įsigijau Užpoliarėje (už spirito butelį) Jamalų - nencų mokykloje.

Todėl nedrįstu apeliuoti į apsiskaičiusį ir paskendusį puikybėje bei tuštybėje Lietuvos elitą, o tik noriu pasidalinti mintimis su savo tik pačiais ištikimiausiais skaitytojais. Gal kuris dar išliko iš „Tarano" laikų?

Ar pamenat, kokios asmenybės buvo Sąjūdžio pradžioje? Pradžioje siūlau atkreipti dėmesį į Tautos išrinktų sąjūdiečių pavardes: Adomaitis, Čepaitis, Maldonis, Bubnys, Ozolas (Ąžuolas), Vaišvila, Juozaitis, Skučas, Songaila, Geda, Daunoras, Kudaba, Lukšienė, Nasvytis, Pečiulis, Šaltenis, Žebriūnas ir pabusiu nekuklus - Tomkus. (Visokie zingeriai ir kanovičiai jau vėliau prie Landsbergio Sąjūdžio tarybos atsirado.)

O dabar prisiminkime savo ideologinių priešininkų pavardes: LKP CK sekretoriai Songaila, Brazauskas, Šepetys, Paleckis, Juršėnas; jų augintiniai - Kirkilas, Macaitis, Strimaitis, Kumža. (Visų neišvardinsiu, nes neprisimenu.) KGB vadovavo ir, ko gero, mus kuravo - Eismuntas su Baltinu. VRM ministras Marijonas su komisaru Liubertu. Liaudies kontrolierius - Lukauskas. Ministrų Taryboje - Šerys su Kazanavičiumi. Ar jaučiate kiek daug tuomet abejose barikadų pusėse buvo tikrų lietuvių? (Nuoširdžiai atsiprašau tų, kurių nepaminėjau.)

Gal, sakau, ir dėl to per šimtatūkstantinius mitingus nebuvo nė lašo kraujo pralieta? Juolab, kad tvarką palaikė - Viešosios tvarkos VRM padalinio vadas Vilkas. Kadangi asmeniškai buvau deleguotas nuo Sąjūdžio į komisiją dėl milicininkų sukelto „Bananų baliaus" aplinkybių tyrimo, nuoširdžiai pasakysiu, kad tas „Vilkas pilkas" iš VRM buvo labai geranoriškas ir atsakingas. Po to net patardavo mitinguotojams, kur ir kaip mums burtis. (Ne taip kaip šiandien elgiasi policijos vadai, bandydami žūtbūt įtikti tik valdžios mišrūnams, o Lietuvos patriotus Madalovo dresiruoti šunsnukiai apšaudo guminėmis kulkomis!)

Vien Madalovo pavardė labai daug ką pasako: tikriausiai neatsitiktinai jį visur su Landsbergio ištaigiu limuzinu vežiodavo. Ko stebėtis, kad vienas iš Vito Lingio žmogžudystės užsakovų Dovydas Kaplanas Landsbergiui skirtu lėktuvu skrajojo su žmogžudystės organizatoriais Borisu Dekanidze ir Igoriu Tiomkinu, lydimi ginkluotų „ARO" vyrų...

O kokios pavardės yra asabų, kurios šiandien nuolat mus persekioja ir tautos genofondą naikina? Tampydami nervus teismuose arba priversdami lietuvius iš Lietuvos emigruoti. Valdžios mišrūnų tyčia neminėsiu. Man jie neįdomūs, kaip, manau, ir aš jiems. Neturėjau garbės nei sąjūdžiui auštant, nei "perestroikai" prasidėjus, jų pažinoti: Grybowskaja studijavo Leningrade, vėliau ten pat šachmatais žaidė ir tankisto duktė Šmiel, profesorius (iš Landsberg giminės) Konservatorijoje fortepijonu stukseno, o tuo pačiu ir šalimais esančiuose KGB rūmuose... Bala juos nematė!

Užtat kokius pupuliukus mus ganyti parinko geradaris Sorošas! (Vengrijos žydas, kuris per karą fašistams savo tėvynainius pridavinėjo, kaip tikras lietuvis, sau jų asmeninius daiktus pasilikdamas.) Jo augintinis gėjus Raskevičius aršiai gina nuskriaustųjų teises, kai kuriuos (pvz. Celofaną) net Katedros aikštėje išbučiuodamas, be atsiklausimo, ar tas to labai labai nori? Su korupcija kovoti buvo paskirtas Muravjovas. (Gyveno toks gubernatorius vietoj Nausėdos rūmuose, kurį lietuviai praminė „Muravjovu koriku".) Apie nupiepusį Simonko, kuris atsakingas už LGBT gynybą, net liežuvis neapsiverčia kalbėti. (Dar susigundys pamatęs ir puls mane nuo savęs ginti.)

O kas labiausiai kursto karo aistras ir vis žada kam nors ant galvos atominę bombą užmesti? Solovjovas su tautiečių šaika, nes į laidą kviečia tik savus žydus. O jo tautietis iš Ukrainos Gordonas savus kursto prieš žydą Solovjovą. Tai kaip čia atrodo iš šalies?! Kelių šalių žydai kursto karą vienas priešais kitą, o rusai su ukrainiečiais tame kare dėl jų interesų savo galvas guldo?

Kad nebūčiau apkaltintas antisemitizmu, pateiksiu daugiau įrodymų...

Po Maidano pergalės į valdžią atėjo Porošenko, kuris toks pat ukrainietis, kaip aš totorius. Beveik visus aukščiausius postus valdžioje tučtuojau užėmė jo tėvynainiai: Jaceniukas, Turččč... Apči! (Patys pasiguglinkit, nes man nuo jų alergija.) Būtent tada ir prasidėjo vietinių ukrainiečių pjudymas su rusakalbiais vietiniais, kurie iki tol labai gražiai sugyvendavo.

Kuo visa tai baigėsi, jau rašiau: degantys Odesos profsąjungų rūmai su „gyvais fakelais", bombų mėtymais ant civilių, kuomet ir atsirado „Angelų alėja". (Joje sugulė šimtai nekaltų vaikų.) O kai į valdžią atėjo žydas Zelenskis, kurį (Ak, koks sutapimas!) finansavo žydas oligarchas Kolomoiskis, karas prasidėjo visais frontais. Kasdien tenai žūva ir lieka suluošintais tūkstančiai ukrainiečių, rusų, buriatų, prancūzų, ir net lietuvių... Galėčiau dar labai daug tautų išvardinti, tik nieko negirdėjau apie žydą. Pardon...

Jų pilna ten - kur rinkliavos, aukos, įvairūs pirkimai, kontraktai ir siuntiniai su labdara frontui. Tik toli gražu ne viskas frontą pasiekia, ką, beje, jie patys ne kartą viešai pripažino. Patys suprantat: karas, gaisras, bombos... Suprantu, būna, kad subombina arba pakeliui nubombina. Karas viską nurašo į nuostolius. Tą irgi suprantu. Tik nesuprantu, kodėl - kur karas, ten ir pinigai, o kur pinigai - ten ir išrinktoji tauta, kuri kartais būna labai žiauri, kaip visam pasauliui įrodė palestiniečių likimas.

Tad glauskimės lietuviai vienas prie kito, nepalikdami tarp savęs vietos neprieteliams. Kiek čia mūsų beliko toj Lietuvėlėj. Statistika skelbia tik piliečių kiekį, neatsižvelgdama į jų tautybę. Gal, sakau, atsiras koks Tautos didvyris ir sugalvos „Lietuvių partiją" įkurti? Pirmas į ją įsirašyčiau! Gal ir nesilankyčiau joje, bet, prižadu, dvigubą ar net trigubą nario mokestį tvarkingai mokėčiau. 

P.S. O kol kas, matyt, teks su visais atsisveikinti trumpam laikui. Artėja vaikų atostogos! Kaip suvaikėjęs senis, nebeatsakingas nei už savo veiksmus, nei už savo žodžius (Ačiū spec.tarnyboms už supratingumą!), negaliu praleisti tokios progos vėl su savo vaikais bei anūkais pabūti. Sakė, išveš mane paslidinėti. Tiktai mane nelabai kojos laiko. Todėl jaunimėlis varys su slidėm, o mane žada ant rogučių nuo paties stačiausio kalno viršūnės žemyn stačia galva nustumti. Ką žinau, gal viskas baigsis laimingai. (Ir daugiau nei Tamstoms, anei spec.tarnyboms nebereikės su manimi vargti.)

Gintaro FURMANAVIČIAUS trigrašis: Nors mano nuomonė dažnai sutampa su "Respublikos" žurnalistų bei redaktoriaus nuomone, tačiau šį kartą noriu kategoriškai nesutikti su Viešojo saugumo tarnybos ir ypač jos įkūrėjo ir ilgamečio vado generolo Sergejaus Madalovo vertinimu. Jis, nors metų pabaigoje būtų galėjęs gauti generolo laipsnį, dar 1986 metais nusprendė pasitraukti iš sovietinės kariuomenės, kadangi tuomet prasidėjo Tbilisio, Uzbekistano, Tadžikistano įvykiai, galėjo kilti pilietinis karas, o jis nenorėjo tame dalyvauti. Dėl to jam buvo iškelta baudžiamoji byla.

Nuo pat 1991 metų iki 2015 metų jis vadovavo savo įkurtai Viešojo saugumo tarnybai, kuri tuo metu vadinosi tiesiog pulkais. 1996 metais generolas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Labai džiaugiuosi, kad man teko dirbti kartu su generolu Sergejum Madalovu ir teikti jo kandidatūrą Vidaus tarnybos generolo laipsniui gauti. Jo žmogiškos ir profesinės savybės daugeliui nūdienos Lietuvos valdžios atstovų yra net teoriškai nepasiekiamos. O tekste paminėtos guminės kulkos guli ant tų šunsnukių, kurie davė įsakymą šaudyti į demonstrantus, sąžinės. Jie ir šiandien aktyviai dalyvauja valstybės politikoje ir šypsosi mums iš LRT ekrano.

Būdamas čečėnu, generolas Madalovas mylėjo ir myli Lietuvą labiau, nei daugelis lietuvių. Ir ne jis vienas. Lygiai taip pat vertas paminėti užmarštin nustumtas vienas Sąjūdžio pradininkų signataras Nikolajus Medvedevas, kuris, taip pat nebūdamas lietuviu buvo karštas Lietuvos patriotas. Įdomu, ar Vitas Tomkus priimtų tokį, beje, savo gerą pažįstamą, į "Lietuvių armiją", atsiprašau, "LT partiją" ar lieptų palaukti, kol dar labiau sulietuviškės arba sužydės? P.S. Ne tautybė apsprendžia patriotizmą, o meilė kraštui, kuriame gyveni tu, tavo šeima, tavo vaikai.