Vitas TOMKUS: MAN SUTEIKTAS ISTORINIS ŠANSAS – RAŠYTI TAI, KĄ GALVOJU! (BEVEIK...)

Nemanau, kad gera idėja buvo trenktis net trylika valandų lėktuvu be jokios „rūkymo pertraukėlės“. Bet ko dėl savo anūkų nepadarysi: juk kai kas dėl jų net savo sukurtas partijas paaukoja. Užtat dabar iš nuobodulio ir tingulio susigalvojau, kad baigiantis metams pats metas pagaliau prisipažinti, kodėl man leidžiama šiek tiek daugiau nei kitiems mirtingiesiems. Tad bent kartą pamėginsiu parašyti ką nors rimtai, o jeigu nepavyks, pardon, už nevykusį bandymą... Ne visiems duota būti rimtais vyrais!

Po daugybės bandymų mane sužlugdyti, po šūvių į Lingį, Tarailos išdavysčių, po namo sprogdinimo, vasarnamio sudeginimo, užsakytų finansinių revizijų gausos, VSD provokacijų bei nesėkmingų Vakarų korporacijų (Vokietijos WAZ, suomių ALMA MEDIA, švedų BONNIER, norvegų SCHIBSTED ir ORKLA) bei Romanovo (ko gero, Maskvos paliepimu) nesėkmingų bandymų net už šimtus milijonus bent pusė akcijų iš manęs įsigyti, pagaliau buvo nutarta „Respubliką“ sunaikinti, jei nepavyks nusipirkti.

Tiems mano darbuotojams, kurių nepavyko į užsienietišką žiniasklaidą pervilioti, net buvo siūlomos dvigubos algos už tris metus, nors ir nieko neveiktų, kad tik pas mane nedirbtų. Štai tokie vakarietiški konkurencijos dėsniai ir standartai! (Beje, vėliau Pasaulio leidėjų kongrese mačiau ne vieną seno raugo leidėją, kurie tokių „partnerysčių su Vakarais“ dėka viską prarado ir liko pliki basi be nieko.)  Kodėl man pasisekė – nežinau. Ko gero, dėl to, kad nesu labai gobšas ir stengiuosi  visiems dosniai atsilyginti pagal nuopelnus. Už gėrį – gėriu, už blogį – blogiu, o už akį – net dvi akis galiu išlupti.

Nesu pernelyg didelis Žemaitaičio fanas, žinodamas jo reakciją į skiepus ir atsainų požiūrį į faktus, bet negaliu likti nuošaly, matydamas ką su juo išdarinėja keletas žydų diasporos atstovų, prisiplakusių ne tiek prie mūsų valdžios, kiek prie mūsų varganų pinigėlių. Juolab, trigubai didesnį pragarą savo kailiu patyriau, kai kadaise išdrįsau aprašyti tik kelių žydų aferistų darbelius, pradedant Zuoko draugeliu Šifrinu ir baigiant žydu bendruomenės pirmininku Alperavičiumi, kuris bandė ginti Dekanidzių mafiją.

Tą kartą dėl manęs į teismą atvyko ne tik rabinai, bet ir žydšaudžių medžiotojas Vanagaitės draugelis Zurofas. Tuo pačiu mėginta apginti ir Lietuvos žydo Sorošo išperas, kurias sorososas Kuolys net per Žinių radiją šantažavo, kad jeigu po mane smerkiančiu laišku dėl antisemitizmo kas nors nepasirašys, jis paskelbs kas ir kiek iš Sorošo fondų gavo... Nors po to ne vienas mano pažįstamas „inteligentijos atstovas“ man teisinosi, kad jų pavardes įrašė net neatsiklausę.  Gal taip, gal ne – ne mano reikalas!

Dar juokingesni buvo Generalinio prokuroro pavaduotojo Jasaičio pasiaiškinimai: iš kur jis ištraukė „ekspertus“, kurie pripažino mano ciklą „Kas valdo pasaulį“ antisemitiniu? Į konkretų Genprokuroro Klimavičiaus klausimą, šis atsainiai burbtelėjo: „Iš telefonų abonentų knygos...“ Įsivaizduojate idiotišką vaizdelį: prokuroras duria pirštu į pirmą pasitaikiusią pavardę ir klausia, ar nenorėtų tūlas abonentas pabūti „ekspertu žydų klausimais“? Nors šiais laikais, pasiklausius kai kurių švedų bankų „ekspertų“ sapalionių, dėl to nederėtų per daug stebėtis – jau vien buvęs švedų ekspertas iš prezidentūros ko vertas? (Absoliutus nulis!)

Užtat šiandien galiu pasiguosti, o tuo pačiu ir Žemaitaitį paguosti, kad neatsitiktinai už vieną muštą duoda dešimt nemuštų. Sistema matydama, kad bet koks skandalas ir valdžios puolimas aukai tik į naudą, mano atveju priėmė saliamonišką sprendimą: ką besakyčiau ar berašyčiau – žūtbūt ignoruoti! (Manau, tas pats laukia ir Žemaitaičio, kai jam bus galutinai antisemito etiketė pritvirtinta.) O jei kuris subingalvis neiškenčia ir kaip koks Ramanauskas ar Vinokuras išsišoka, nuo savų tučtuojau gauna per galvą už tai, kad kaip durnelis nemokamai reklamuoja mane ir mano „Respubliką“.

Kol kas mane tas tenkina ir netgi įpareigoja kuo daugiau rašyti, kol dar galioja nerašytos taisyklės. Bet tik laikinai – iki pirmos lemiamos klaidos, dėl kurios visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl ko buvau užtildytas arba uždarytas. Todėl, pardon, kad retsykiais man tenka naudotis svetima Ezopo kalba arba net dažniau parašyti tarp eilučių. Protingas supras, kvailys susinervins, o mano mirtini priešai ir toliau spjaudysis iš pykčio, kad aš IKI GALO išnaudoju savo iškovotą ne tik Žodžio laisvę, bet ir savo Tėvynės – Lietuvos Nepriklausomybę.

P.S. Tik dar priminsiu seną tiesą, kad visur gražu – kur mūsų nėra, todėl man, pusiau mišrūnų išvarytam ir pusiau finansiškai sugniuždytam, kaip ir milijonui kitų, pusiau išvytų ir pusiau prakeiktų, beveik emigravusių lietuvių mūsų šalelė Lietuvėlė yra pats gražiausias ir nuostabiausias kraštas, iš visų pasaulio kraštelių, kokio nuostabumo jie bebūtų, nes ten beveik nėra lietuvių, tad labai labai nesinorėtų, kad ir Lietuvoje su laiku kažkas panašaus atsitiktų ir lietuviams vietos čia visai nebeliktų.