Vitas TOMKUS: MANO SEPTYNIOS DIDŽIOSIOS NUODĖMĖS

O kol mano žmona Lina krauna lagaminus, brūkštelsiu dar žodį kitą. Nes nežinau, kiek turiu laiko. Kartais ji kraustosi valandų valandas savo lagaminus (pakrauna, perkrauna, iškrauna), o kartais - net ištisomis dienomis įvairius batus prieš kelionę dėlioja ir rikiuoja. Kaip kokia Šmiel prieš atsakingą šachmatų partiją.

Tada jau kraustausi iš proto aš, nes paprastai žmona pradeda kraustyti įvairius daiktus, likus vos pusvalandžiui iki išvykimo.

Man susiruošti kelionei gana kelių minučių: du blokai cigarečių (daugiau muitinė nepraleidžia) kiekvienam keliautojui individualiai (Įskaitant nepilnamečius vaikus.), dantų šepetukas, skutiklis ir atsarginiai „triusikai", kurie mane nuolat lydi: gal kaip talismanas, o gal... Maža kas - lėktuvas ims kristi arba papuls į gilią oro duobę, manau, visada po ranka gerai turėti švarias apatines kelnaites. Juk niekam nėra malonu, kai nešant karstas dvokia...

Labiausiai gaila vairuotojo Arturčiko, kuris laukdamas, kol pagaliau mes išsikraustysime iš namų, natūraliai kraustosi iš proto, nes jam kažkodėl labai nepatinka vytis traukinį (lėktuvo dar nebandėm), nors po miesto centrą varinėja visu greičiu ir spaudžia gazą, kaip pasiutęs, ypač - jei kokį pėsčiąjį ne perėjoje pamato. Todėl perėjose, kol vieni dairosi į šviesoforus, aš tik užmetu akį, ar nevažiuoja Arturčikas, o tada jau drąsiai einu per gatvę, nepaisydamas šviesos ir spalvos. (Išimtis: vaivorykštinė perėja, kuria visuomet šonu apeinu, kad neišsitepčiau batų padų.)

Kad greičiau prabėgtų laikas, atliksiu išpažintį Tamstoms, nes man pats metas „atsiplauti" nuo septynių didžiausių savo nuodėmių. Tuo pačiu Tamstoms nuotaiką sugadinsiu, nes gana sėdėti namie išsišiepus, spoksant į televizorių ar juo labiau - telefoną. (Nesuprantu, kodėl taip ilgai žmonės spokso į savo naujus telefonus? Negali atsigrožėti? Kai aš nusipirkau „Alcatel", pasitikrinau - ar lankstosi ir išsidėjau į kišenę.)

Pradžiai Tamstoms noriu pasiaiškinti, kodėl pastaraisiais mėnesiais piktais straipsniais prapliupau. Tikrai ne dėl Jūsų gerovės. Ir ne dėl JAV Lietuvos ir mūsų Tėvynės. (Nesu toks durnas, kad vienas muščiausi su visais emigrantais.) Ir tikrai ne dėl karo kurstytojų, kurie tokiu būdu pelnosi: jau geriau tegul patiklius aukotojus apvaginėja, nei vargšus pensininkus, ar ne?

Vis pagalvodavau apie savo vaikus bei anūkus: ar nebus jiems gėda po to, kai tiek purvo ant mano galvos išlieta, Tomkaus pavardę naudotis? Labai nenorėčiau, kad jie kaip kokie „numos" arba „diliai" (buvę Numavičiai ir Staškevičiai) irgi iš gėdos pradėtų savo pavardes keisti arba trumpinti į „tomkes" ar kokius „tompsonus". Atseit - kad užsieniečiai labiau suprastų, kaip aiškina mūsų išprotėję ir nutautėję milijardieriai.

Metas išvardinti savo „Septynias Didžiąsias Nuodėmes". Pradėsiu nuo seniausiųjų...

1. Kaip aš pavogiau Sąjūdžio laikraštį „Respubliką", kurią Landsbergio parankinė Grybauskaitė-Burokevičiūtė neseniai numarino? Labai paprastai: sukūriau, pasikvietęs Lingį su jo Taraila. O kaip Landsbergis iš manęs bei mano bendražygių sąjūdiečių pavogė mūsų visų sukurtą Sąjūdį, iki šiol Lietuvoje neatsiranda tokio drąsaus istoriko, kuris išdrįstų sąžiningai į paprastą klausimą atsakyti.

2. Kaip aš pavogiau Sąjūdžio kompiuterius ir spaustuvę, kurios joks Sąjūdis niekada neturėjo? Spaustuvę man asmeniškai padovanojo kolegos iš Danijos, neišmanydami kaip kitaip savo seniena pigiau atsikratyti, kai pirmasis iš TSRS buvau pakviestas pasisakyti Pasauliniame laikraščių leidėjų kongrese (WAN) Kopenhagoje, kur iš tribūnos išrėžiau uždegančią kalbą, o prasidėjus konfliktui su Sąjūdžio biurokratais sutikome su LPS atsikeisti JAV išeivijos dovanotais kompiuteriais, bet, deja, ten jau jie buvo išvogti arba po namus išsinešioti.

(Intarpas: Įsivaizduoju kaip Tamstoms nuobodu visa tai skaityti, bet kaip minėjau, ne Tamstoms rašau, o savo ainiams, tad niekas neverčia nieko kankintis, o man labai svarbu, kad tai būtų raštu užfiksuota.)

3. Kaip aš organizavau Landsbergio išrinkimą LPS Seimo Tarybos pirmininku? Labai paprastai: įkalbėjau Ozolą, po to ir kitus, vardan vienybės ir ateities: žūtbūt neleisti mūsų suskaldyti. Nors ir labai nenorom Ozolas sutiko. Kadangi Landsbergis vėliau visus „išdūrė" ir, užuot užleidęs po pusmečio postą Ozolui, jį apkaltino finansinėmis machinacijomis su „Atgimimo" savaitraščiu, Ozolo atsiprašinėjau tol, kol jis neapsikentęs man liepė vieną kartą užsičiaupt, o aš kaip „kompensaciją" jam užleidau Redakcijos Redkolegijos pirmininko postą. (Beje, būtent Ozolas mane įkalbėjo parašyti knygą „Taraną", kai buvau išmestas iš darbo „Šluotoje" dėl sąjūdžio veiklos ir mano mažavaikė - Ačiū Dievui! -  šeima turėjo išgyventi iš vargano žmonos Linos bibliotekininkės atlyginimo.)

Ko gero, tai pati didžiausia mano nuodėmė prieš Lietuvą, nes „atsidėkodamas" tas ožys savo bendražygiams, juos išvaikė, o po to ir iš istorijos išbraukė, kur tik įstengė. Atsiprašau Tautos, kad vienydamas Sąjūdį, landsbergių rankomis visą Lietuvą suskaldžiau ir išdraskiau. Patys matot, visaip bandau dabar bent po kruopelytę sulipdyti, deja...

4. Kaip mane šeria pinigais Maskva? Patikslinsiu: ne šeria, o šėrė. Kažkada. Kai buvau išrinktas nuo LTSR Panevėžio didžiosios apygardos į TSRS liaudies deputatus. Kartu su Landsbergiu. Ir kitais sąjūdiečiais. (Kurie Lietuvai jau nebežinomi ir nebesvarbūs.) Kadangi LTSR delegacija mane paskyrė į Komisiją tragiškiems Tbilisio įvykiams ištirti, ten buvau paskirtas Sobčiako pavaduotoju. Labai aukštos pareigos ir dar aukštesnis atlyginimas. Iš Kremliaus buhalterijos galėjau pasiimti rublių bet kiek ir bet kada ir kiek noriu! Todėl šią savo nuodėmę pripažinsiu, nes „atsišėriau" į valias. Arba, kaip dažnai mėgsta pasigirti buvę mūsų komunistai valdžioje: apvaginėdamas komunistinę šalį, grioviau ir ardžiau jos pamatus! Nors man atrodo, kad vagis yra vagis, nepriklausomai nuo to, kokią sąjungą - TSRS ar ES? - jis apvaginėja.

5. Kaip „Respublikai" Uspaskichas sumokėjo „nešvarius" milijonus? Kadangi dėl nešvarių pinigų Viktoro Darbo partijai prokurorai iškėlė baudžiamą bylą, ši tema itin dažnai būna eskaluojama. Nes tarp įvairių popierių figūravo ir įrašas apie „Respublikai" skirtus milijonus. (Ta proga atsakingai visus įspėju: jei dar kas nors išdrįs viešai platinti sorososo Kuolio ar kitų portalų paskleistas melagystes, susilauks teismo ir baudos!) Tiesa yra ta, kad per rinkimus Uspaskichas tikrai lankėsi redakcijoje ir klausė, kiek jam kainuos reklama rinkimams? Užslėptos reklamos atsisakiau.

Pasiūliau Darbo partijos nariams užsiprenumeruoti „Respubliką". (Prisiminęs senus laikus, kai mus, pionierius, mokyklose versdavo „Lietuvos pionierių" prenumeruoti.) Ir jis sutiko. Atsiuntė į redakciją Vonžutaitę. (Kuri vėliau sėdėjo su Viktoru viename suole teisme.) O ta Vitalija buvo tikra lapė snapė: tempė laiką dėl prenumeratos net kelis mėnesius, aiškindama, kad su kiekvienu partijos nariu pasirašoma sutartis, kad viskas būtų „švaru" ir oficialiai, o finale, kai pasiskaičiavau, teko prenumeratą nutraukti ir visus sumokėtus pinigus grąžinti. Platinimas man brangiau kainavo, nei buvo surinkta pinigų!

6-7. Kaip aš „Mersedeso" firmą reketavau? Ir kaip - Dar toli iki pandemijos! - bandžiau finansiškai sužlugdyti „Pfizer" farmacijos kampaniją? Tarp mūsų kalbant, labai gailiuosi, kad to man nepavyko padaryti. (Ko gero, šimtus tūkstančių gyvybių būtų pavykę išgelbėti.) Deja, įsikišo JAV ambasada Lietuvoje, kuri išplatino apie mane šmeižtą po visą platų pasaulį, dėl ko net mano bičiuliai ir kolegos amerikiečiai leidėjai, pradėjo įtariai į mane žiūrėti. Visa tai sužinojau, kai WikiLeaks slaptus ambasadorių susirašinėjimus „nutekino"...

Tada ir pamačiau kokius siaubus apie mane JAV ambasada prirašė. Man į pagalbą atskubėjo advokatas iš Norvegijos Bore. (Perskaitęs vietinėje spaudoje, kurios bosams atsisakiau „Respublikos" akcijas parduoti, akivaizdžias nesąmones apie „Respubliką", kaip šiuo metu - apie Putiną.) Kreipėmės su ieškiniu dėl melagingų faktų tiesiai į JAV ambasadą. Atsakymas: ne tuo adresu! Liepė kreiptis į JAV valstiją Nevadą, kurioje įregistruota JAV ambasada Lietuvoje. Kažkoks absurdas!

Į Nevadą, žinoma, nevažiavau. Nesiunčiau ten ir advokato norvego. (Dar būtų pro langą iškritęs, kaip mūsų VSD pulkininkas Pociūnas, kuris irgi bandė kišti nosį į Amerikos nešvarius reikalus Baltarusijoje.) Tad likau nieko nepešęs...

Pikčiausia: aš labai didžiavausi savimi, kad nei „Mersedeso" atstovai, kurie bruko brokuotus automobilius Lietuvai, nei „Pfizer" dundukai, kurie savo vaistais nuodijo žmones, nesugebėjo nei manęs, nei mano „Respublikos" nei papirkti, nei nupirkti, nors siūlė ne tik šimtus tūkstančių, bet ir milijoninius kontraktus reklamai. (Kaip matot šiandien sėdžiu absoliučiai be jokios reklamos, nes reklamos davėjams reikalingos tik paklusnios bei parsidavusios mass medijos.)

O pabaigai, po savo sąžiningos išpažinties (Nors tai nereiškia, kad esu sąžiningas kaip koks angeliukas - oho kiek velnių esu priėdęs!) noriu pasiūlyti atlikti išpažintį savo buvusiam bendražygiui Landsbergiui, nes dar neaišku, kuris iš mūsų pirmas užvers į viršų kanopas? Velniūkštis Tomkus ar oželis Landsbergis?!

Pavyzdžiui, galime pažaisti „Takerį ir Putiną". Čiur aš - „skandalistas" Takeris, o jis lai pabūna „diktatorius" Putinas. Kai kuriuos klausimus net galėčiau iš anksto nusiųsti, kad geriau meluoti pasiruoštų: Už ką ir už kiek, profesoriau, pardavėte suolo draugą Sakalą savo bičiuliui iš NKVD Dušanskiui? Kodėl, tamsta „profesoriau", Landsbergių šeimą kuravo ir gerino gyvenimo sąlygas pats LKP CK Pirmasis sekretorius Sniečkus? (Juk nebuvote komunistai, priešingai - mėgote trintis tarp išeivijos emigrantų!) Kur man gauti Vilniuje sklypą su visomis komunikacijomis tik už 1 euriuką?! (Matyt, norinčių būtų daugiau, nei aš vienas.)

O pabaigai turiu Tamstai asmeninį prašymą, kuris mane visą gyvenimą neramina: Gal, „profesoriau", smulkiau galėtumėte papasakoti, kas ir kodėl „užsakė" mano bendražygį žurnalistą Vitą Lingį, nes žmogžudystės užsakovai verslininkai žydai pernelyg jau dažnai trynėsi Lietuvoje pas kažkokį „Dėdulį"?

P.S. Jei atsakinėti „kažkokiam tomkui" Nausėdos asmeniniam prezidentui yra pernelyg žemas lygis, netrukus atsiras puiki proga atsakyti „iš aukščiau". (Turiu galvoje - balkoniuką per Vasario 16 dieną.)