Vitas TOMKUS: MOCKAUS GYVENIMAS TARP BANDITŲ VALDŽIOJE IR PASAULYJE (7)

Jeigu susiskaičiuoti savo nuodėmių Mockui nepavyks, rekomenduoju buvusiems akcininkams patiems imtis iniciatyvos. Kol spausdinsiu ciklą apie Žoros parankinį Mocką, drąsiai gali po mano straipsniais su komentarais registruotis: kam ir kiek už akcijas Mockus liko skolingas? Paskui galės su plakatais įvairiomis kalbomis („Grąžink, pavogtas akcijas, Žoros „abžora", „Vor dolžen sydetj v tiurme!" arba „Wellcome pas Masiulį su Kurlianskiu!") po jo langais budėti. Juo labiau, kad šalia yra seimas, kuriam plakatų turinys dar labiau tinka.

O jeigu ir tai nepadės, yra dar geresnis variantas: urmu apsilankyti bet kurioje jo urmo bazėje arba „Aprangos" parduotuvėje ir prisirinkti, vietoj neišmokėtų dividendų, sau prabangių rūbų: paltų, striukių, švarkų, kelnių įvairiausių... Patikėkit, kiek beimsit ir besikrausit į krepšius arba pagal seną tradiciją - į bulvių maišus prekių, Mockus, garantuoju, tikrai neliks be paskutinių kelnių.

Kaip matot, laiko iki pirmadienio dar daug, todėl ir bandau visaip tą laiką su Tamstom kuo prasmingiau sunaudoti. Ta proga galiu papasakoti, kaip „Respublika" laikosi. (Kam neįdomu, galite neskaityti ir pasimelsti bažnyčioje arba už Mockų.)

O gyvename mes labai gerai! Įvairių svečių vis dažniau ir gausiau susilaukiam...

Aną savaitgalį vėl į redakciją „svečiai" iš Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) užgriuvo. Vėl užsipuolė laikraščių platintoją, kodėl šis su patentu, o ne pagal darbo sutartį dirba? Ėmė kurstyti prieš valdžią, t.y. - prieš mane, tad turėjau retą progą valdžios kailyje pabūti, nes ir man labai patinka darbo liaudį prieš valdžią kurstyti.

Tikrintojai platintoją agitavo kuo greičiau įsidarbinti „Respublikoje", nes jam tuomet net atostogos priklausytų, o tas jiems atšovė, kad jis su kitais spaudos platintojais yra pensininkai, todėl darbo sąlygos juos patenkina, nes parą atidirbę net keturias paras iš eilės gali sau ramiai namie „paatostogauti". Juolab, kad pensininkams Lietuvoje nebėra ką veikti, nes Kultūros ir poilsio namai uždaryti, o klubai nebeorganizuoja šokių: „Kam virš 70-imt su pliusu?"

Tačiau Darbo inspekcijos pareigūnai nenurimo ir toliau agitavo mano išlaikomus pensininkus prieš mane, sakydami, kad, jeigu jų paklausys, Tomkus už visas ligas apmokės jiems susirgus. Bet laikraščių platintojai gi ne durni, patys irgi laikraščius, kuriuos neišplatina, pasiskaito. Tad žino, kad rimtai ligai ištikus, nei sarginis šuo Tomkus, anei šundaktaris Dulkys jokio paciento nepagydys ir be užsirašymo prieš 2 - 3 mėnesius net pas gydytojus nepateks į priėmimą. (Nebent pavyks susitarti su juo dėl priėmimo privačioje klinikoje.)

Žodžiu, pasidarė gaila man tų senukų, kuriuos nuolat VDI terorizuoja ir kursto, tad nutariau pats pas teroristų vadą apsilankyti bunkeryje, adresu: Aguonų 4. Kadangi mūsų išlaikomų teroristų VDI gaujos vadas Gricius atostogavo, teko garbė pabendrauti su jo pavaduotoju Čeponu (Žiūr. nuotraukuose).

Tarp kitko, labai šokiruojančiai nuskambėjo jo pavardė, kai telefonu prisistatė. Man pasigirdo: „Klausau, Čia Ponas!!!" Vos nuo kėdės nenukritau: kurių velnių, pagalvojau, tie visi sąjūdžiai ir revoliucijos, jeigu vienus ponus tik kiti ponai keičia.

O vargšai kaip buvo, taip ir liko prie suskilusios geldos. Tiktai partiniai veikėjai, kaip ir bet koks š... gabalas, visuomet išplaukia į paviršių, tik raudonus partinius bilietus į kitą spalvą pasikeitę, laimei dar ne vaivorykštinius. (Kol kas.) Gi pažiūros kaip buvo, taip ir lieka universalios. O ką daryt, kai gyvename universaliame pasaulyje? (Pardon, vėl nukrypom nuo temos, bet pamiršau nuo kurios?)

Prisiminiau - apie teroristus! Tai va: didesnio teroristo už Mockų aš savo gyvenime dar nemačiau. Ne tik tūkstančius akcininkų terorizavo, kad jie savo dalies biznyje atsisakytų, bet net savo partnerį iki savižudybės privedė, nes... (Pala, pala, Tomkau, laikykis žodžio: iki pirmadienio apie Mockų nė vieno blogo žodžio kaip apie numirėlį, supratai?!)

Viskas ! Apie Mockų daugiau nė žodžio, tiktai Valstybinės darbo inspekcijos pasiteirausiu: Kuomet Mockus savo darbuotoją iki savižudybės privedė, buvo koks patikrinimas ar ne? Klausimas, deja, ne retorinis!

... Pas Čaponą į kabinetą pataikiau tik iš penkto karto. Iš pradžių niekaip neradau lauko durų, kurios man atsidarytų: pastatas didžiulis, durų begalybė ir tik vienos atrakintos. Kurios? Reikia pačiam atspėti, nes niekur neparašyta. Kai pagaliau jas atradau ir laiptais užlipau į trečią aukštą (nes pono kabineto Nr. 304), išvydau raštelį ant stikliniu darų: „Į trečią aukštą reikia kilti liftu!“ (Durniau nesugalvosi!) Teko vėl laiptais leistis žemyn, keikiant įmantrias biurokratines vingrybes, ir kilti į viršų jau liftu, esančiu dar kitame koridoriuje, kuriame nė gyvos dvasios nematyti. (Nei ko paklausti nei ką pasiųsti!)

Kai galų gale su liftu pakilau, labai daug tuščių kabinetų išvydau. Visi tokie erdvūs, dideli, kaip akvariumai „auksinėms žuvytėms“ arba barakudoms paruošti. (Dar liko laiko iki Mockaus apsisprendimo? Tada tęsiu savo pasakojimą toliau.)

Užėjau pas l.e. Viršininko pareigas Čaponą, kurio pavardė skamba kaip „Čia - Ponas!“ ir savo akimis įsitikinau, kad joks jis ne ponas, o paprastas klerkas, kurio kabinetukas maždaug tokio dydžio kaip mano redakcijos darbo kabineto prieškambaris, kuriame aš makulatūrą laikau...

Priėmė gana maloniai, nors prieš tai telefonu šis liaudies tarnas bandė su manimi kalbėti kaip tikras ponas: vaizdavo labai užsiėmusį, siūlė ateiti „kitą savaitę“, skundėsi, kad laiko visai neturi. Tik kai pasakiau, kad man užteks penkių minučių audiencijos, atsiduso ir sutiko. Ir neapsiriko: nes po kelių minučių pokalbio pats man pasiūlė pas jį ilgiau pasisvečiuoti, bet mandagiai atkirtau, kad visai neturiu laiko, nes, patys suprantat, reikėjo gi ir man kažkaip prieš poną mūsų tarną „pasibranginti“.

Ponas Čeponas manęs pasilikti per daug neįkalbinėjo. Ir tai suprantama, nes vos įžengęs pro duris aš iš karto jam pasakiau, kad jokio kyšio jam neatnešiau, o tiktai noriu informuoti Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) vadovybę, kad jos vadovaujamos kontoros, kurioje tuščia ir nyku, nes nieks nedirba, kažkokio vedėjo (bulvių sandėlio ar vaisių bazės - oficialiame rašte neparašyta) Ramūno RAKAUSKO pasiųsti į „Respublikos“ redakciją klapčiukai - VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius ir grupės (Nusikalstamos? Teroristinės?) vadovas Justas VALASKEVIČIUS, veikdamas išvien su VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vyriausiuoju darbo inspektoriumi Neriju JANULEVIČIUMI bei VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vyriausiuoju darbo inspektoriumi Dmitrijumi PETROVU užpuolė mano vieną (1 št.) pensininką ir spaudos platintoją ir vos neprivedė žmogaus (beje, labai ligoto) prie infarkto... (Skamba kaip tardymo protokolas, ar ne?)  

Šių liaudies tarnų ar tranų pavardes didžiosiomis raidėmis specialiai parašiau, kad LT premjerė Šimonytė atkreiptų dėmesį į jas, kai kitą kartą vėl suks sau galvą, o tuo pačiu ir mano tėvynainių galvas, nesugalvodama iš kur gauti dar bent 2 procentus lėšų daugiau šalies gynybai?!

Draugiškas mano patarimas panelei Ingridai: atsikratykite veltėdžiais parazitais, kurių pavadinimas rusiškai skamba geriau (DERMOJEDAI!), ir tamstai nebereikės sukti nei sau, nei Tautai galvos dėl gynybos. Kur regėta ir matyta, kad vieną pensininką „tikrintų“ net trys „vyriausieji specialistai“ su kažkokiu vedėju priešaky!?

Jeigu laiku neatsikvošėsite, LT vadai ir vadukai, LT biurokratinį aparatą parazitai sugriauš iš vidaus. Mano reikalas tamstas įspėti, o jūs ten griaužkit viens kitam, kol galą gausit.

Trumpiau kalbant, man nepavyko su Čaponu išsiaiškinti, kodėl jo gausi gauja terorizuoja mano išlaikomus pensininkus ir kursto juos prieš redakcijos administraciją. Pagąsdinau, kad jei būsiu priverstas iš darbo juos išmesti, galės pats pas save juos įdarbinti, kad klientams kelią parodytų. Neprižadėjo. Tik paprašė mano telefono. Į klausimą - ar neišgali nusipirkti? Irgi neatsakė. Tik patikslino, kad numerio reikia. Nedaviau. (Ne merga.)

Atsisveikindamas pasigyrė, kad manęs tikrinti pasiuntė pačius geriausius inspektorius. Pažadėjau atsilyginti tuo pačiu ir, vos grįžęs į redakciją, pasiunčiau pas jį savo žurnalistą su fotografu. Irgi geriausius iš geriausiųjų, nes kitokių ir neturiu. Su redakcijos užduotimi: Kodėl darbo inspekcijoje darbo metu darbo kabinetuose nėra nė vieno darbuotojo? (Viršininkai nesiskaito, nes jie irgi darbe nieko nedirba, nes tik vadovauti moka!)

Ir maniškiai išsiaiškino, kodėl ten taip liūdna bei nyku. Pasirodo, kad Valstybinėje darbo inspekcijoje (VDI) darbuotojai darbo labai nemėgsta, todėl darbe beveik nedirba. Ir į darbą nebevaikšto. Tik valdiškas algas gauna. Kada nori ateina į darbą, kada nenori ne. Tad kurių velnių jiems toookios patalpos reikalingos, už kurias mes, mokesčių mokėtojai, jiems už nuomą mokame, taip ir liko neišsiaiškinta.

Kadangi darbas prasideda 9-ą valandą, jau kitą rytą pasiunčiau fotografą nuo devintos pasilabinti su darbo inspektoriais prie lauko durų: ilgiausiai prakiurksojo, bet tik kelis žmones sutiko. (Abu ne darbuotojai, o interesantai.) Gal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ministrė Navickienė teiksis visuomenei pasiaiškinti: ką reiškia darbas „mišriu būdu“? (Apie kurį Čaponas mano korespondentams puse lūpų užsiminė.) Kame - tas mišrumas pasireiškia? Noriu dirbu - noriu ne? O galbūt Čaponas kalba apie mišrūnus atvykėlius iš įvairių svieto pakampių, kurie taip ir taikosi kuo greičiau tarp mūsų įsimaišyti, o galiausiai ir asimiliuotis su vietiniais - negi jiems tuščius kabinetus laiko, o mes išlaikom?

Deja, taip ir nepavyko tiems idiotams išaiškinti, kad negali laikraščių platintojai stovėti lauke prie redakcijos durų ir skirstyti spaudą, lietui lyjant ir sniegui sningant. Galbūt ir pažeidžiau taisykles jiems po laiptais patalpėlę užleidęs, užuot išnuomavęs jiems kaip patentininkams: betgi visi jie  pensininkai, o aš ne ministrų vadovas, kad Lietuvos pensininkus skriausčiau be gailesčio. Pagailo ir iš jų pinigų nepaėmiau! Žinau, kad už kiekvieną gerą darbą būtinai būsi nubaustas, todėl per daug ant tų idiotų iš VDI ir nepykstu... Lai baudžia! Kada, kiek ir už ką skirs man baudą būtinai parašysiu ir visiems „pasigirsiu“.

...Laiko liko jau mažiau nei pusę paros, todėl gal jau metas nuo valdiškos mafijos pereiti prie privačios - Žoros ir Mockos. (Nors tos mafijos taip suaugusios, kad beveik nesiskiria.)

Vis pagalvoju, kodėl Lietuvos policija taip skubėjo Borisui Dekanidzėi įvykdyti mirties bausmę, kai jo „dešinioji ranka“ Igoris Tiomkinas buvo jau, berods, Graikijoje sulaikytas ir jau buvo sprendžiamas Timochos deportacijos į Lietuvą klausimas?

Juk po Tiomkino akistatos su „Vilniaus brigados“ vadeiva Borka (Įsakymą nušauti mano pavaduotoją Vitą Lingį jie Achremovui davė Jūrmaloje dviese!) galėjo paaiškėti labai daug įdomių dalykų, kuriuos Borisas nusinešė į kapus: pavyzdžiui, apie žmogžudystės užsakovus ne tik Lietuvoje (Seime), bet ir Amerikoje, kurioje Dekanidzė palaikė ryšius su nusikalstamu pasauliu (Braiton Byče). Gal kažkas labai nenorėjo, kad išaiškėtų vietinės reikšmės „Vilniaus brigados“ ryšiai su tuometine LTSR AT, TSRS VRM ar net LTSR KGB pareigūnais. Akivaizdu, kad kažkas labai skubėjo „padėti į vietą“ Dekanidzę, o kartu su juo palaidoti ir visas valdžios paslaptis.

Esu tikras, kad neatsitiktinai mane prieš paskutinįjį Aukščiausiojo Teismo posėdį užsipuolė Britovo kriminalinės tarnybos „operas“ Subačius, buvęs korumpuotos Vilniaus m. Lakio KSNG  (nūdienos Ekonominės policijos analogas) darbuotojas su priekaištais, kad žlugdau darnų Dekanidzės teismą.

Mat išvakarėse su manimi susisiekė AT pirmininkas Vytautas Greičius ir paprašė manęs papasakoti daugiau detalių apie „Vilniaus brigados“ sąsajas su spauda bei pareigūnais, kad jis galėtų Vito Lingio žmogžudystės dalyviams priimti kuo objektyvesnį bei teisingesnį sprendimą. Be kalbų sutikau ir su entuziazmu, nulėkęs pas jį viską, ką tik žinojau, atvirai išklojau, kaip per išpažintį. Po to žudikų teismui pirmininkavęs teisėjas tik giliai atsiduso ir ištarė: „O dabar man jau viskas aišku!“ 

Tad iki šiol nelabai suprantu, kas tą subingalvį Subačių taip užsiutino? (Kuris vėliau, kai buvau apmėtytas banditų granatomis, Generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui primygtinai siūlė mane patupdyti už grotų pagal Prevencijos įstatymą, kuris specialiai buvo priimtas kovai su mafija po Vito Lingio nužudymo.)

Ir ar ne todėl korumpuota mūsų policija, kuri dažnai veikė išvien su mafija, nes tarpusavyje grobį dalinosi, taip skubėjo visus galus į vandenį sumerkti? (Kaip, beje, šiandien panašiai elgiasi jau Nepriklausomos Lietuvos prokurorai.)

P.S. O tuo pat metu Mocka su Žora prasukinėjo aferą su „Vilniaus“ viešbučiu, kad kuo greičiau ir gausiau rastųsi pinigų kyšiams ir „Vilniaus brigados“ vadeivą, nušovusį mano Lingį, būtų galima nuo mirties bausmės išsukti. Žinau, kad Vilniaus miesto prokurorui 10 000 siūlė, valdantiesiems ekskomunistams dešimt kartų daugiau, bet mafijai neišdegė, nes visur jų laukdavo „Respublikos“ žurnalistai su foto kameromis. Todėl Žoros ir Mockos planas išgelbėti neeilinį Borią nenusisekė...