Daugiau savo trigrašių nebekaišiosiu, nes tekstas, kurį suredagavau, yra pernelyg ilgas. Nei aš, nei autorius nekaltas, kad Mockus sukaupė tokio dydžio nuodėmių kuprą. Tad tęsiam pasakojimą toliau...
Kai Dariaus Mockaus apgauti investicinių čekių turėtojai nesėkmingai ieškojo teisybės, generaliniu prokuroru Lietuvoje buvo Kazys Pėdnyčia.
Ar ką nors gali nustebinti tai, kad šiandien jis korupcijos byloje yra „MG Baltic" viceprezidento Raimondo Kurlianskio advokatas? Kai teisme dėl kyšio davimo pasirodė Darius Mockus, jį atlydėjo advokatas Rolandas Tilindis, buvęs Generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus vadovas.
O užpernai miręs ilgametis Vilniaus apygardos prokuratūros vadovas Ramutis Jancevičius nuo 2016 m. dirbo „MG Baltic" rizikos valdymo vadovu. IF indėlininkų pradangintas turtas taip ir nebūdavo atskleistas. Kodėl? Iš dalies todėl, kad būtent jis tiesiogiai globojo Mockų net nuo 2000 m. „Matėme, kad jų veikla ant ribos", - šiandien sako buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. „Nebuvo bandoma nustatyti sąsajų", - sako prokuroras Gintaras Jasaitis. Bet visada kažko pritrūkdavo, kad būtų įvardinta, jog ta riba jau seniai peržengta. O ji buvo peržengta pačioje veiklos pradžioje.
Kai buvo pradėtas tyrimas dėl galimo privedimo prie Antano Gurecko, buvusio "Mitnijos" akcininko, savižudybės, D. Mockus net nebuvo apklaustas, nors tiek nusišovęs verslininkas, tiek jo našlė tiesiogiai nurodė jį kaip nusikaltimų prieš jų šeimą organizatorių.
Žvelgiant per istorijos perspektyvą galima tvirtai teigti, kad „MG Baltic" savo sparčiausiais augimo metais buvo traktuotina kaip organizuota nusikalstama grupuotė, turėjusi savo priedangą, pradedant teisėsauga ir baigiant politikos olimpu. Tai leido verslo imperijai ropštis aukštyn, nepaisant įvykių ir vertinimų.
Pradžia - „Litexpo"
Didžiausias Lietuvoje renginys - NATO viršūnių susitikimas neatsiejamas nuo „Litexpo" rūmų, kuriame susibūrė pasaulio galingiausieji. O juk taip mažai trūko, kad „Litexpo" už grašius galėjo atitekti D. Mockaus imperijai, kuri, beje, ir gimė „Litexpo" rūmuose.
Kaip teigia to meto liudininkai, 1992 metais bandyta privatizuoti „Litexpo" už investicinius čekius.
1991 metais rugpjūtį įkurta „Lietuvos investicija" pagal planą tuomet nusitaikė į moderniausius Baltijos šalyse parodų rūmus. Juos planuota pirkti už Investicinius čekius, kuriuos Mockui patikėjo 12 tūkstančių žmonių, kurie vėliau, kaip paaiškėjo, liko be nieko ir buvo apgauti. Bet tai tik smulkmena nuo kurios prasideda ši šlykšti ir baisi istorija. Viskam vadovavo ambicingas ir jaunas verslininkas Darius Mockus, kuris tuo metu jau buvo Lietuvos biržos programų vadovas.
(Beje, apie tai, kaip samdinys Dariukas „išdūrė" savo darbdavius, kurių tarpe buvo ne tik galingi to meto Komjaunimo CK darbuotojai, bet net ir LKP CK narys, būtų galima storiausią romaną parašyti, bet, deja, liudininkai, kurie ir šiuo metu neblogai įsitaisę, gėdinasi viešai prisipažinti, kaip juos visus Glavecko studenčiokas Mockus „paturėjo", įskaitant patį profesorių Glavecką, kuris jį ir įdarbino.- Atsiprašau už savo trigrašiuką, bet nesusilaikiau, jeibogu, daugiau taip nebedarysiu ir su savo špyga nebesibadysiu - pagarbiai „Respublikos" redaktorius Vitas Tomkus. )
„Litexpo" privatizavimo pradžia buvo įkvepianti, tačiau nesėkminga, nes, įsikišus JAV lietuviams, privatizacija buvo atšaukta. Kaip vėliau interviu prisipažįsta pats Mockus, tai jam buvo smūgis. O JAV lietuviai nepriklausomybės pirmaisiais metais išgelbėjo „Litexpo" parodų rūmus, kuriais iki šiol visa Lietuva gali džiaugtis ir didžiuotis, o ne vien tiktai Mockaus koncerno darbuotojai.
1992 metais Mockaus pagimdytas „Investicijos fondas" (IF) surinko žmonių investuotus privatizacinius čekius, tačiau, kaip akcininkai ir bendraturčiai, iš to negavo absoliučiai jokios naudos. Užtat jau šiandien nesunku paskaičiuoti, kokią naudą senjorams būtų atnešusi ši investicija, jei D.Mockus nebūtų jų apsukęs aplink pirštą ir palikęs plikus basus kaip tilvikus ant ledo.
Šiandien jau visiems aišku, kad didžiausia Mockaus turtų dalis yra būtent iš IF. Tad belieka tik įsivaizduoti, kas būtų, jei apgauti indėlininkai būtų gavę dividendus ir jeigu korumpuota teisėtvarkos sistema nebūtų leidusi šių žmonių apgauti: Lietuvoje senjorai gyventų kaip tikri senjorai, o ne nusenę skurdžiai, pašaipiai valdžiažmogių „senjorais" vadinami. Tokio pobūdžio fondai egzistuoja visame pasaulyje ir neša dividendus tikriems senjorams, kurie gali keliauti po pasaulį arba paprasčiausiai ramiai sau mėgautis senatve. Tačiau Lietuvoje jie priversti skursti, nes Mockui patikėti investiciniai čekiai buvo tiesiog pavogti, pritaikant gudrią Mockaus schemą.
D.Mockui tapus fondo vadovu, gerai įsukta reklama padėjo surinkti milžinišką sumą investicinių čekių ir už juos įsigyti tokias garsias įmones, kaip „Vilniaus" bei „Neringos" viešbučius, „Vilkmą", „Vilniaus Viktoriją", „Medienos plaušą" ir t.t. Objektų, į kuriuos investavo IF, buvo tokia gausybė, kad nebeįmanoma visų išvardinti. Juoba, kad iš daugelio tų gamyklų nieko neliko. (Nors prieš tai jose buvo daug ko!) Na, o kitos, kaip, pavyzdžiui, „Apranga" veikia ypatingai pelningai iki šiol, nešdama milžiniškus pelnus vieninteliam naudos gavėjui Mockui, kuris su smulkiaisiais akcininkais nesismulkino, paleisdamas jų akcijas vėjais.
Anuomet Mockui nebuvo nė trisdešimties, tad vargiai kam galėjo šauti į galvą mintis, kad po kelių dešimtmečių jo valdomas koncernas bus kaltinamas bandymu užvaldyti valstybę...
O link to jis ėjo nuosekliai, prisišliedavęs prie tokių, kurie šešėliniame ir nusikaltėlių pasaulyje turėjo itin didelį autoritetą.
„Vilniaus" viešbutis - pirmas milijonas
Mockus sako neprisimenantis, kaip uždirbo pirmąjį milijoną. Kai kuriais atvejais gal tikrai sunku prisiminti, tačiau tik ne D.Mockaus atveju, nes jis labai skandalingas. Mockus pats gyrėsi žurnalistams, kad nesureikšmina pirmojo milijono. O juk tai yra labai svarbu norint sužinoti, kaip į jo valdomą fondą pateko investiciniai čekiai ir gamyklos puikiausiose Vilniaus vietose.
Šias paslaptis galėtų atskleisti praeityje buvęs „Vilniaus" viešbutis Gedimino prospekte, kuris buvo tapęs mafijos „Vilniaus brigados" citadele, ir Georgijų Dekanidzę galėjai sutikti tik ten, papsintį cigaretę. (Net legendiniam „Mažojo teatro", kuris buvo sulipęs su mafijos būstine, Vyriausiajam režisieriui ir teatro korifėjui Rimui Tuminui, kaip dabar pamenu, nervai neišlaikė, kai mafija pasikėsino į jo valdas: įsiveržė į kažkurios televizijos eterį ir per visą didžiulį ekraną savo nedideliu kumšteliu grūmojo Dekanidzėms, šūkaudamas: "Nebijau aš Dekanidzės ir jo mafijos, nebijau!!!" - Vitas Tomkus: viskas, visam užsičiaupiu, o jei vėl kišiuosi į svetimą tekstą, labai prašau manęs neskaityti, nu bet toks gražus vaizdelis su mano draugeliu Rimu buvo, kad nebeišgalėjau susilaikyti, pardon ir viso gero!)
Dar 1990-ais metais Vilniaus nusikalstamos grupuotės mėgdavo rinktis „Lietuvos" viešbučio 22-ame aukšte, o taipogi - „Gintaro" viešbutyje šalia Geležinkelio stoties (Kuriuo, beje, kadaise naudodavosi ir KGB darbuotojai savo susitikimams su „stukačiokais"! - labai mažas mažiukas mano trigrašiukas, kuris nesiskaito - be pagarbos sau silpnavalis Vitas Tomkus.), bet pats „Vilniaus brigados" bosas Georgijus Dekanidzė labiausiai pamėgo prestižinėje sostinės vietoje esantį „Vilniaus" viešbutį kuriame ir davė savo paskutinį interviu Vokietijos žurnalistams, nesėkmingai bandydamas išsukti savo sūnų Borisą nuo mirties bausmės. (Žiūr. Video įrašą po straipsniu.)
To meto liudininkai pasakoja, kad, atėjus privatizavimo laikmečiui, niekas neabejojo, kad šis viešbutis taps „Vilniaus brigados" nuosavybe, tik dar tada niekas nežinojo, kad pirmu smuiku šioje bene didžiausioje XX amžiaus aferoje grieš pats Darius Mockus... (Bus daugiau)
Susiję straipsniai:
Vitas TOMKUS: MOCKAUS GYVENIMAS TARP BANDITŲ VALDŽIOJE IR PASAULYJE (1)
Vitas TOMKUS: MOCKAUS GYVENIMAS TARP BANDITŲ VALDŽIOJE IR PASAULYJE (2)